O tolsta, traukiasi Ji pamažu, lyg stingtų kraujas gyslose ir mintys akmenėtų,
Pini mintis iš nieko, tarsi belaukdamas Godo,
Po smiltį mandalas kalbi, savais nagais paišaisi stigmas delnuose. O palengvėtų,
Jei kasryt surinktum rasą, parneštum Ją namo,
Išgaudytais voratinkliais apklotum, pavasario sulaukęs, pažvelgęs užkalbėtum,
Bėgtumei Jos lašą atsigėręs sunkiai skaidrų,
Per dykrą eidamas naktim, su žemės išsausėjusios trūkimais kaskart vis susilietum,
Bet traukiasi Ji kaspinu žaliu ant nuogo veido.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-09-14 23:54:17
Tiesiog gerbiamos rašytojos J. Ivanauskaitės atsisveikinimas. Kaip gražu gungir, ir kaip krikščioniška, klaupkim klaupkim ir klūpokim galvas panarinę kančių šviesoje, tai pati tikriausia palaima. tokia nuotaika. Bet ji čia visus metus.
:)