- O ar tu prisimeni, kiek laiko prireikdavo, kol mama išleisdavo mus į lauką po balas pabraidyti?
- Hm, nežinau.
- Arba kaip juokingai atrodydavo Agnija, pilanti iš savo didžiųjų guminių batų vandenį, kurio prisemdavo eidama per mišką namo?
- Tikrai, taip būdavo.
- O ar tu prisimeni patį svarbiausią dalyką?
- ...
- Ar tu prisimeni juoką, kurio taip laukdavome grįžtant kartu su Jovaru, nes tik jis sutikdavo tą keistąjį nevykėlį, lietaus žmogų, kuris visada jam ką nors iškrėsdavo?
- Taip, turbūt prisimenu.
- Oi, broli, kad tu žinotum, kaip dabar norėčiau vėl juoktis, kad ir dėl suplėšytos striukės, kurią iššokęs iš krūmų apkandžiojo lietaus žmogus...
- Linai, nurimk. Prisimeni, sakiau, jog pažadėjau nusiųsti Raselei „Žvėrių susirinkimą“, pasakėlę apie nesibaigiančio lietaus kamuojamus žvėris? Tai va, visų pirma turiu ją PARAŠYTI.
Na, taip, pasaka apie lietų. Lietus, lietus ir vėl lietus... Vargu, ar kas nors sugebėtų suprasti, ką reiškia gyventi kamuojamam dangaus tylos trylika mėnesių. Jau tiek laiko mūsų mieste neiškrito nė lašelis. O blogiausia yra tai, jog ką nors pakeisti beveik neįmanoma. Vis per tą ledo medį... Vos tik pamačiau neįprastą broliui didžiulę šypseną, išsyk supratau – miesto seniūnas jau parsivežė naująją savo užgaidą – neišpasakyto grožio ledo medį, kurį jam „padovanojo“ ledo miestas. Visada buvau įsitikinęs, kad kiekvienas miestas privalo puoselėti ir mylėti būtent tai, kas jam buvo skirta pradžių pradžioje. Mūsų miestas buvo apdovanotas lietumi, o štai dabar kažkam prisireikė ledo. Ledą ir gavome, bet jo kaina pernelyg didelė. Kiekviena džiugi akimirka, kurią mums teikdavo lietus, dabar saugoma atmintyje lyg brangiausias turtas, nes diena iš dienos viskas slenka atgal, gilyn į miegančią sąmonės pusę. Pačioje miesto širdyje stovintis didžiulis ledo medis tarsi primena kiekvienam praeiviui, jog mūsų miestas prarado tikrąjį savo veidą. Galbūt ir aš kaip visi kiti šio miesto gyventojai nekreipčiau dėmesio į tą medį, ir toliau semčiau vandenį iš akmeninių šulinių, net nepasigesdamas kitokio vandens skonio, tačiau negaliu. Rodos, pamenu kiekvieną lašą, kuris kažkada krito ant mano veido ar plaukų, priversdamas juos juokingai banguotis ir taip prajuokindamas mažąją Agniją. Niekad nepamiršiu to jausmo, kai nuliūdęs nebegali suprasti, ar tai ašaros vėsina tavo skruostus, ar gležni pirmojo pavasarinio lietaus lašai. Priešingai – padarysiu viską, kad galėčiau vėl tai pajusti.
Vos tik išgirdau apie būsimąjį miesto gyventojų susirinkimą, mintis pati užvaldė mane. Tai turbūt vienintelė proga padaryti tai, kam nesiryš kuris nors kitas miestelėnas. Visi to nori, bet bijo labiau. Po to, kai seniūnas ištrėmė Pakvaišėlę - Adą, bandžiusią su adata suskaldyti medį, niekas nebedrįsta net garsiai prabilti apie tai, jog medis buvo tikrų tikriausia seniūno klaida, kainavusi mums viską – mūsų miesto garbę. Dažnai pagalvoju apie Adą. Nors ir kokia keista ir daugelio nemėgstama ji buvo, dar niekad nebuvau sutikęs tokio žmogaus, su kuriuo būtų taip lengva ir gera kalbėti. Kartais atrodydavo, jog ji visiškai manęs nesiklauso, tačiau net ir po ilgiausio monologo, ji sugebėdavo pasakyti pastabų kiekvienam dalykui, apie kurį aš kalbėjau. Ada buvo vienintelė mano draugė ir jos ištrėmimas užaugino manyje tai, kas padėjo apsispręsti ir pasiryžti – arba šįvakar medis skils, arba manęs lauks toks pat likimas, kaip ir Ados.

Net stipriausias rudens vėjas negalėjo pakenkti ledo medžiui. Kiek daug piktų žvilgsnių ar nemačiom nutaikytų spyrių jam teko, niekas negalėtų suskaičiuoti, tačiau net neapykantos karščio liežuviai neištirpdė nė dalelės jo šakų. O dabar viduje kažkas sujudo. Iš lėto iš lėto, nesuprantamas virpulys pradėjo krėsti medžio šakas vis stipriau. Šitiek metų gyvavusi medžio dvasia galvojo: jeigu kas nors turi įvykti, tegul įvyksta greičiau.

Miesto aikštė buvo pilna kaip niekad. Turbūt pirmą kartą visi gyventojai susirinko išklausyti kasmetinės seniūno kalbos apie gyvenimą, draugišką ir pavyzdingą lietaus miesto gyvenimą. Tačiau ne taip kaip kasmet, aikštė buvo tyli. Nesigirdėjo net jai būdingo vaikų klegesio ar gyvūnų keliamo triukšmo. Netgi ore tvyrojo kažkokia keistai slogi tyla, kurios nedrįso drumzti netgi garsesnės kalbos, o juo labiau juokas.
Toliau nuo klegesio vienišas, pasislėpęs už gyventojų būrio nugarų, virpėjo ledo medis. Netgi miesto seniūnas trumpam pamiršo savo pasididžiavimą ir nusisukęs nuo jo dėstė miestelėnams ilgą ir nuobodžią istoriją, kuria norėjo pabrėžti, kaip svarbu turėti tinkamą vadovą „ skaidria ir išmintinga galva ant pečių“.
Nepastebimai šalia medžio atsirado dar vienas šešėlis. Atrodė be galo keista, kad netgi toks išskirtinis medis, kaip šis galėtų turėti du šešėlius, kurie netgi buvo visiškai nepanašūs vienas į kitą. Vienas iš jų atspindėjo kiekvieną taisyklingą ledo figūros išlinkimą, o kitas priminė ne ką kitą, o žmogaus siluetą. Po akimirkos siluetas sujudėjo ir tarsi nustojo buvęs šešėliu. Tarp medžio šakų tūnojo vaikinas, laikydamas rankoje ilgą peilį. Jeigu arčiau jo būtų stovėjęs nors vienas žmogus, jis būtų girdėjęs graudų šnabždesį, kurį skleidė tarsi ne vienas, o du žmonės. Na, bent jau vienas iš jų tikrai buvo žmogus. Vaikinas susikaupęs klausėsi medžio dvasios šnabždėjimo, kuris virpėjo drauge su kiekvienu vėjo gūsiu, pagaliau išmokusiu judinti ledo medžio šakas. Tiesiai į šerdį. Vaikinas drebančia ranka užsimojo ir išklausęs dvasios patarimo smeigė tiesiai medžiui į šerdį, prieš tai dar spėjęs išgirsti paskutinę dvasios giesmę šioje žemėje.
Akimirką miestas atrodė tarsi sustingęs, balansuojantis ant ploniausio siūlo visu savo nenusakomu svoriu. Dvasia nerėkė, bet giedojo taip, kaip sugeba tik dieviškieji padarai ir paskutinis jos judesys buvo mostas į dangų. Ledo medis virto milijardu mažų krislelių, kurie beprotišku greičiu šovė į dangų ir po akimirkos tarsi perskrodė kažką aukštai, kažką, trylika mėnesių trukdžiusį lietaus miestui klausytis gražiausios muzikos – lietaus garsų. Lašeliai vis krito ir krito, o žmonių veidai sudrėko daug greičiau nei paprastai lyjant. Galbūt tai buvo nuo ašarų, kurių daugiau nebesigėdijo nė vienas.
Atsiklaupęs prie vienišos akmeninės vazos juokėsi vaikinas. Galbūt dėl savo ašaromis aplipusio veido, o gal dėl džiugaus žmonių klegesio, artėjančio jo pasigrobti, o gal tiesiog dėl to lengvumo, kuris sugrįžo drauge su ritmingai ūžiančiais lietaus lašais. Nė vienas žmogus nebūtų drįsęs pasakyti ar pagalvoti ką nors pikta. Žvelgdami į tą vietą, kur dar taip neseniai žydėjo ledo medis, kiekvienas iš jų galvojo: šiandieną žmonės lietuje neverkia. Šiandieną mes juokiamės lietuje. Juokiamės lietumi.