Trys pienės




   Aš kaip visada, vėl sėdžiu po žaliu gimtinės ąžuolu. Jaučiu kaip gelia rankas nuo darbo, jaučiu kaip kojos darosi medinės, o juodos blakstienos limpa iš nuovargio. Kūnas keistai apimtas silpnumo, o krūtinėje spurda neišlietas, neišsakytas skaudulys. Sėdžiu ir neregio akimis žvelgiu tolyn. Palengva sklaidosi priešpriešais dūluojantis rūkas. Akys jau pamato žalią pievą, kaimynų numintą takelį, tolėliau dulkėmis alsuojantį vieškelį, vėjo šokinamą beržinėlį ir ...mergaitę.
Ir taip kas kartą - aš čia sėdžiu, aplinkui mane supantis pasaulis išnyksta ir lieka tik maža mergytė. Jau žinau, ji pastovės vidury pievos, pasėdės ir nubėgs kažkur. Nežinau kur. Matau ją, jaučiu ją, tik pažinti negaliu. O tikrai pažįstu: pažįstu geltonas ilgas kasas, baltus vėjo plaikstomus kaspinus, dideles žydras akis ir geltoną pienių suknutę. O aš tikrai ją žinau, tik atminti negaliu. Ypač dabar. Šiandien ji kitokia. Linksmai krykštaudama ji gaudo pievų plaštakes, linksmus žiogus ir mažus, drėgnoje pievoje gyvenančius varliukus. Ir kaip ji jų nebijo? Štai, vieną pagavo, suspaudė mažose rankytėse ir vėl paleido. Štai ir kitą, pagavo, linksmai patyrinėjo ir vėl paleido. Pasirodo - nebijo. Pasirodo, jai gražu. Ji visai arti manęs, vos per žingsnį. Kokia ji gražutė. Papūtusi lūputes ji skina pienes ir pina vainiką:geltoną, vaiskų, kvepiantį. Kaip keista: plaukai, suknutė ir vainikas tarsi dailininko viena saulės spalva nutapyti. Gražu. Matau kaip mažoje saujytėje dar liko trys pienių žiedai. Tiesiu ranką - gal man jų duos? Bet ne, ji krykščia suraukusi riestą nosiukę, žaižaruoja jūros gelmių akimis, stebi mane ir tyli. O aš taip noriu tų pienių. O taip noriu išgirsti jos balsą. Mergytė tyli lyg nebylė. Tik didelės akys man kažką bando pasakyti. Aš nesuprantu jos. Jos akyse prabėga priekaišto šešėlis. Supyko. Ar aš dabar kalta, kad jos nepažystu, nežinau, iš kur ji, koks vardas?
- Ne, palauk, kur tu? Neik, prašau.
Ji pakyla ir nubėga taip lengvai, lyg vėjo nešama. Aš bijau atmerkti akis. Bijau, kaip kaskart, kad tai paskutinis mūsų susitikimas. Vis stipriau merkiu akis, kad tik, kad tik ji dar pabūtų. Mergytė bėga, žingsnis po žingsnio tolsta ir dingsta anapus beržynėlio. Širdį suspaudžia skausmas ir supratimas - tai aš. Tai mano kasos, mano geltona suknutė, mano kaspinai ir mano akys. Tai aš. Tai aš gryžau iš praeities ir dabar be jokio vaikiško gailesčio sudrumsčiau savo pačios, suaugusios moters ir motinos, gyvenimą.
Gerklę suspaudęs skaudulys, priverčia mane atmerkti akis. Šypteliu - pieva pilna geltonų pienių. Jų daug- šimtai, tūkstančiai. Šalia beržynėlio vaikšto ramios stirnaitės.Sėjime, kaip visada vakare, klykavo gervių pora.  Pas kaimynus ant klojimo stogo kleketavo gandrai. Šalia manęs sėdėjo mano vyresnėlis sūnus, jis kaip niekada buvo panašus į savo tėtį. Tos pačios akys, apvestos ilgų juodų blakstienų, riesta nosytė, vėjo plaikstoma tamsių plaukų sruoga. Jaučiu, kaip kūnas atgauna jėgas, į sielą grįžta ramybė. Girdėjau, kaip kieme krykštavo jaunėlis. O aš vis sėdėjau ir laukiau kažko. Kažko, kas mane galutinai nuramintų ir paguostų. Vyresnėlis tyliai pasakė:
-Mama, žiūrėk ką aš turiu.
Mažoje devynmečio vaiko rankutėje spingsėjo trys pienių geltonos galvutės.