Nevokit praeities iš Mona Lizos lūpų –
Dėl jų sarkazmo šaudėsi kiti...
Rytais katarsiškai prie atvaizdo suklupę,
Ironija per amžius surišti,
Kampučiuos renkate senų lentynų dulkes
Ir pranašingai laikot paslapty,
O kartais tampat jūros verslo mulkiais –
Už dvi žuvis vergijon parduoti.
Atrodo, valtį valdo žilas žvejas,
Nors būna – valtis valdosi pati.
Ir kam pastoviai kaltinti judėjus –
Juk jie dėl visko žemėj nekalti.
Poetai turi tiktai vieną ginklą,
Kai žodis smogia, griaudamas krantus.
Ak, sako, Mona Liza – tai Da Vinčis
Žaisminga šypsena klaidina jus.