Šauni kompanija – katė,
Šunelis mažas ir pelė –
Susitarė, kai liausis lyti,
Sau pramogų prasimanyti.  

Katė kilminga, bet laisva,
Jos kilmę rodo uodega,
Nors ją vaikai dažnai kankino,
Tačiau ji savo vertę žino.

Šunelis – vieno kiemo sargas,
Jį visada lydėjo vargas,
Na, o pelė, kaip visos  pelės –
Jai nesvarbu, kur jos urvelis.

Šiaip jau lig šiol gana dažnai
Daugiau jie priešai nei draugai.
Tik nesiliaujantis lietus
Juos suvedė tarsi draugus.

Pabodo alkana vaikystė,
Tad laikas kartą ir išdrįsti
Surasti sau lovelį šiltą
Ir maisto dubenį pripiltą.

Vos tik kailiukai jiems pradžius,
Jie eis pas Ūlą į svečius.
Ten vietos daug ir tėtis geras –
Labai retai ant Ūlos baras.

Naktelę vieną prakiurksos,
Gal gi neprisišauks bėdos.
O gal ir nebeišvarys
Bestovinčių ties durimis.

Eis šuo pirmasis – jis čia vyras,
Garsiausiai loja užsispyręs,
Teeina tuodvi iš paskos,
Jei kas kėsinsis, jis užstos.

Lietutis greitai liovės lyti.
– Jau metas, – ragina katytė.
Trijulė stoja į vorelę
Ir prasibrauna pro tvorelę.

Kieme jau nieko nebėra,
Visi viduj, o ten – tvarka.
Į kiemą durys uždarytos,
Bet tai negąsdina pelytės.

Jai durų niekur nereikėjo,
Ji eidavo, kur tik norėjo.
Blogiau šuniukui su kate –
Sunkiau bus rasti, kur landa.

Didesnė nei pelytės urvas,
O po lietaus visur toks purvas.
Surask, kad geras, tokią naktį,
Kai netgi žvaigždės liovės degti.

Bet nėr bėdos be išeities.
Šunelis kiek anksčiau katės
Susiprotėjo, kad spraga
Galėtų būti paprasta.

Kai Ūla eis kieman lėlių
Surinkti smėly pamirštų,
Pro atidaromas duris
Jie ims ir nejučia įlįs.

Pasišnekėję su kate,
Šiek tiek palaukė – ir  tvarka.
Kol lėlytes krepšin sudėjus
Sugrįžo Ūla, jie suspėjo

Ne tik vidun patekt slapta,
Bet ir pelytę rasti čia.
Todėl nelaukdami nakties
Susitarė, kas kam padės.

Smagiai krosnelėj spraga malkos,
Mama prie savo puodų tvarkos,
Bet štai prie kojų pamaži
Priglunda šiluma jauki.

Ir tylutėliai odą glosto
Lyg ašara per vėsų skruostą.
Gi žvilgt  žemyn – o ten mažytė
Lyg pūko kamuolys katytė.

Mama jautri, bet nesutriko,
Pamanė, kad kažkas paliko
Šį padarėlį be namų,
Ir tuoj pasiūlė pagardų.

Į dubenėlį  pieno šlaką –
Juk alkana, tegul sau laka,
Vėliau dar ir žuvies įdės,
O ant grindų palas paties.

Kad pailsėtų, kad sušiltų,
Kad pasiliktų ir pamiltų.
Kad Ūla būtų ne viena.
Gal ir gerai, kad ji jau čia.

Ramiai užbaigę ilgą dieną
Visi į patalą – po vieną.
Tiktai katė, pelė ir šuo
Vėl susitiko, kai dubuo

Lig galo buvo išlaižytas,
O juk anie du – be  kruopytės.
Ir prasidėjo velniava:
Tikra katės nakties drama.

Šuo lyg pasiutęs ėmė loti,
Pelė – krebždėti ir šėlioti,
Kolei pažadino visus,
Net tėvas suraukė ūsus.

Kas gi nutiko ramią naktį,
Kaip gi galėjo šuo patekti
Toks murzinas ir dar toks piktas,
Iš kur, kieno, kodėl paliktas?

O šuo pamiršo, kad jis vyras
Ir vaiko katę užsispyręs,
Mat ji, užmiršusi bedalį,
Suėdė visą savo dalį.

Įpykę tėtis su mama
Išvijo šunį su kate
Į naktį alkaną ir šaltą,
Tad jeigu rasi kitą kartą

Šunelį besivaikant katę,
Žinok – jie ieško nepametę
Nei šeimininkų, nei namų,
Tiesiog jie nedera kartu.

Kaip ir pelė, nors ir mažiukė,
Bet jai urvelyje viečiukė,
Kol nepagaus katė kokia.
Na štai ir pasaka baigta.