Praslinko dar kelios dienos, kol Eriko Kesvilo grupė  pagaliau pasiekė žmonių gyvenvietę, kurioje nebūta jokio perversmo. Ten rado bendraminčių, kurie ieškojo būdų kaip kovoti prieš vabalus, todėl buvusios “Užuovejos” grupės vedlys atgavęs jėgas ir  tiesiog susigyvenęs su naujais pažįstamais ėmėsi aktyvesnių užsiėmimų. Bendruomenė čia pasitaikė taiki ir geranoriška. Apie tai tik buvo galima pasvajoti stotyje, kurioje Erikas praleido nemažai gyvenimo dienų. Čia netvyrojo priešiškumas.

− Tavasis planas tiesiog uždegantis, − džiaugėsi Guamas Livintauras, stebėdamas Eriką Kesvilą, kuris  ką tik papasakojo apie jo galvoje gimusį sumanymą kaipgi atgaivinti  visus elektros ir elektroninius įrenginius.
− Mums tereikia tik paprasčiausių pelėsių ir tankiapluoščių samanų. Visa ši augmenija privalo būti gyva, kad galėtų atlikti savotiško gyvo skydo funkcijas.  Ir, be abejo, reikia laiko... O jo mums labiausiai trūksta.
− O ką daryti tokią atšiaurią žiemą, kai nei samanų, nei  pelėsių tokiame pragariškame šaltyje nė su žiburiu nesurasim, – pastebėjo  Guamas.
− Tačiau eksperimentuoti jau galime dabar. − nenurimo Erikas,  Patalpose ir šiuo metu apstu pelėsinių augalų. Pakanka sudaryti normalias veisimosi sąlygas ir  tie pelėsiai  gali padengti visas sienas, net langus ir duris. Siūlau viską išmėginti specialioje laboratorijoje, - paaiškino Kesvilas.
− Ką esi sumąstęs?
− Pamatysi. Kur ta jūsų laboratorija?

“Juodojo lapino” forte daugelis pastebėjo, kad vabzdžių gerokai sumažėjo. Gausūs jų pulkai  tolo palei didžiąją upę, matyt skrido link Kalvarirebo kalnų. Vieniems stebėtojams buvo įdomu, kėlė nenurimstantį smalsumą. Kitiems, kurie griežė dantį  ant generolo Blaso, svajojo, kad sugrįš  Senosios dienos, su Žeme užsimegs ryšiai, o diktatūra, pagimdyta Kandelaro valdovo, bus galų gale nuversta su lig pirmu kosmodroman nusileidusiu laivu...
Netrukus fortą – respubliką apskriejo dar viena, netgi ryškesnė naujiena. Po pietų trumpam plykstelėjo lempos, prieš tai sugaudė elektros generatoriai, suveikė šildymo sistema. Tai truko gal penkias minutes. Po to – vėl ramybė. Šis netikėtumas Kandelare sukėlė nevienareikšmes nuotaikas. Vieni nudžiugo, supratę, kad vabzdžių anomalija nepalaužiama, o Blasas gerokai sunerimo. Elektros atsiradimas jam  iš tiesų reiškė  ne ką kita, o besiartinančią galybės pabaigą, kuri tetruko vos keletą mėnesių...
Ir generolas ėmėsi skubiausių saugumo priemonių...

− Kodėl mes turime juos išardyti ir sunaikinti?
− Todėl, kad jie paprasčiausiai nebeveikia.
− Bet vakar buvo atsiradusi elektra, o jie visi įsijungė...
− Tai  laikina.
− Tačiau mus spaudžia kiti darbai. Mums gyvybiškai svarbu prasimanyti iš kur nors mėsos. Reikia malkų, nes beveik viską sukūrenom. Turime sugalvoti kaip gauti geriamo vandens.
− Lauke yra gausybė sniego ir ledo. Malkų spėsime prisikirsti, turime pakankamai medžiotojų, kurie netrukus aprūpins mėsa.
− Bet, generole...
− Prašyčiau neatsikalbinėti. Man reikia, kad tučtuojau tu su savo vyrais imtumeis darbo. Priešingu atveju tave įgrūsiu į šaltąją. Sėdėsi su tais smirdžiais. Pageidauji patirti tuos Bu Tano malonumus? Žinai, kad vakar  jis iškvėpė paskutinę  dvasią?
− Girdėjau.
− Tai va, jei nenori nemalonumų, sudaužyk tuos nieko vertus kompiuterius.
− Padarysiu kaip prašai, generole.
− Ir kuo skubiau. Po valandos patikrinsiu...