V

- Tėti, tu juk žinai, kai aš išvažiavau į Niujorką mokytis man buvo devyniolika metų. Oi, kokia tada buvau jauna, naivi optimistė. Aš galvojau, kad viskas yra niekai. Viską galima įveikti ir padaryti gyvenime greit ir negalvojant. Buvau nepatyrusi gyvenimo sunkumų mergaitė. Tėvelio išlepinta dukrelė, - ji atsisuko į tėvą nusišypsojo savo nuostabia šypsena ir tęsė toliau, - Aš net pusryčių nemokėjau pasiruošti, o ką jau kalbėti apie namų ruošą. Kartą vienam studentų vakarėlį su drauge sėdėjome ant kanapos ir pamatėme nuostabiai gražiai nuaugusi vaikiną. Jis buvo žavus kaip Apolonas. Juo žavėjosi visos vakarėlio merginos ir nei viena nenuleido nuo jo akių, o jis priėjo tiesiai prie mūsų kanapos ir atsisėdo šalia manęs, - Simona nutilo, nes į palatą įėjo seselė. Ji pakeitė tuščią lašelinę į pilną ir suleido Simonai vaistų nuo skausmo, po to išėjo. Simona tęsė pasakojimą, - Tas gražus vaikinas buvo Maksas Braunas aviacijos karininkas, o aš tik naivi mergaičiukė iš provincijos išsišiepusi iki ausų, buvau Niujorko universiteto pirmo kurso ekonomikos studentė. Visos universiteto merginos stebėjosi, kodėl jų žavingas dievaitis atkreipė dėmesį į manę, į paprastą kaimietę iš Ispanijos provincijos, - ji nutilo, nes jos lūpos vėl sukepė. Tėvas jai suvilgė jas liepė pailsėti, bet Simona tik papurtė galvą ir tęsė toliau, - Tame vakarėlyje Maksas žiūrėjo tik į mane. Jis mane šokdino visą vakarą ir buvo labai dėmesingas, atidus ir mandagus. Vienu žodžiu, nuostabiausias vyras pasaulyje. To vakaro niekada neužmiršiu gyvenime; mes abu nieko nematėm, nejutom aplinkui, tik žiūrėjom vienas į kitą ir viskas, ji nutilo. Jos akys švietė laimę ir ji vėl tarė, - Tą vakarą mes pamilome vienas kitą, tai buvo nuostabu, - ji nusijuokė skambiu juoku ir dar besijuokdama pasakė, - O dar sako, kad meilės iš pirmo žvilgsnio nebūna, - ji vėl nusijuokė ir sudejavo iš skausmo. Tėvas susimąstęs, glostydamas jos ranką tarė:
- Dukrele, tu esi tokia nuostabi, tai kaip galima Tavęs nepamilti?
Tada Simona žiūrėdama į toli pasakė:
- Visiems tėvams vaikai – visada nuostabūs, gražūs ir labai geri. Kaip tau aš, kaip man Megė, - ji nutilo, nes pradėjo labai dejuoti ir tėvas turėjo pakviesti seselę. Seselė vėl suleido nuo skausmo vaistų, pamatavo temperatūrą. Daktaras atėjo paklausė kaip jaučiasi ligonė, pažiūrėjo į žaizdą, patikrino pulsą nurodė seselei ką toliau daryti ligonei. Jis liepė suleisti morfijų ir išėjo. Seselė tą ir padarė, kai ji išėjo,  Simona paprašė tėvo vėl gerti ir tęsė pasakojimą, - Metus mes buvome labai laimingi, linksmi, kad gyvenimas atrodė kaip pasaka, po to Maksas man pasipiršo, tai buvome dar laimingesni. Aš tiesiog skraidžiau iš laimės, - ji meilei žiūrėdama į tėvą paklausė jo:
- Tėveli, atsimeni pasiunčiau tau telegramą? Tu atvažiavai, palaiminai mus, - ji svajingai nusišypsojo kalbėdama apie savo vestuves, - Prisimenu kaip Maksas liepė išpuošti Šv. Jokūbo bažnyčią mūsų vestuvių dieną. Ji buvo nuostabi. Vestuvių dienos niekada nepamiršiu, - pasakė ji užmerkdama akis. Po to liūdnai tarė, - Tik tą vienintelę dieną aš buvau laiminga su Maksu, buvo smagu ir linksma. – Ji nusijuokė prisiminusi, kai vyrui pasakė, kad laukiasi vaikelio, - Žinai, tėti, kai pasakiau Maksui, kad laukiuosi, tai jis išlėkė į gatvę ir lakstė po ją lyg išprotėjęs iš džiaugsmo ir šaukė visą gerklę koks yra laimingas. Vėliau jis manim rūpinosi kaip mažu vaiku, lepino, vykdė kiekvieną mano užgaidą, noroką. Dar vėliau gimė Mėgė. Jis ją beprotiškai mylėjo. Man tie du metai prabėgo kaip laimingiausiam sapne. Tada aš jaučiausi laimingiausią moterim pasaulyje kol nežinojau, - ji nutilo nuo skausmo, ne tik nuo fizinio, bet ir nuo dvasinio. Ji suraukė antakius, sudejavo ir  pradėjo verkti.  Ji verkė, o tėvas ją ramino sakydamas, - Dukryte, mažute, nesijaudink , tu taip. Pakenksi tik sau. – Jis glostė jos veidą, rankas, plaukus, - Mažute, neverk, maldauju! – jis paėmė jos ranką priglaudė prie skruosto ir sušuko.
Simona nurimo. Tada atsisuko į tėvą pakartodama paskutinę frazę:
- Kol nežinojau, kad mano vyras ir mano vaiko tėvas yra žudikas...., - ji patylėjusi vėl pasakė skausmo sukaustytų balsų, - Samdomas žudikas.... – ji užsimerkė.
Senjoro Vito Rosio akys išsprogo ir jis vos atgaudamas kvapą sušuko išsigandęs:
- Dukrele, tu kliedi?!
Simona vėl ramiai atsimerkė, papurtė galvą ir ramiu balsu pasakė:
- Ne, tėveli, aš nekliedžiu. – ji paprašė vėl gerti ir aplaižė savo sukepusias lūpas. Senjoras Vitas Rosi tyliai verkdamas suvilgė dukters lūpas. Simona tęsė savo pasakojimą toliau:
- Prieš pusę metų  aš gulėjau ant sofos mūsų svetainėje. Staiga išgirdau balsus, tai kalbėjo Maksas su neseniai atėjusiu pas jį tokiu seniu, kuri jis vadino Misteriu Nilsonu, aš išgirdau jų balsus, todėl kad Makso kabinėto durys buvo tik truputį pridarytos ir ką aš išgirdau tai man sukėlė siaubą, panieką tam žmogui kurį beprotiškai mylėjau ir buvau pasiryžusi eiti su juo į pasaulio kraštą, nuo kurio norėjau susilaukti daugiau vaikų. – jos balsas skambėjo šiuos žodžius lyg tuščias varpas be metalinio liežuvėlio, - Aš pasijutau tokia tuščia, tokia pažeminta, sutrypta. Mano jausmai jam iškart mirė nuo jo žodžių pasakytų tam seniui:
- Nilsonai, jus man mažai duodate gabalų  už tokį sunkų darbą. Advokatas Haris Džonsonas daug vertingesnis. Jo nužudymas bus sunkus. Jo namus saugo keturi Bokseriai-žudikai, panašūs į veršius ir dar keturi buvę kikboksininkai-sargybiniai, tokio dydžio kaip išnykę sniego žmonės. Aš labai rizikuoju. – Tas senis Misteris Nilsonas jam tarė:
- Na gerai, Maksai, tai kiek tu nori? – jis sukinėjo savo lazdą tarp ranku su briliantiniu bumbulu ir klausiamai žiūrėjo į Maksą.
Maksas pasimuistė kėdėje, pasiėmė rašiklį nuo stalo ir nepakeldamas galvos susimąsčiusiu balsu pasakė:
- Aš noriu 20% nuo jūsų biznio pajamų. – Senis staiga atsistojo ir pasakė:
- Aš pagalvosiu. – po to išėjo. – O aš gulėjau sustingusi kaip sapne, negalėjau pajudinti nei rankų, nei kokų. Galvoje ūžė , kaukė, mintis maišėsi. Aš buvau pritrenkta. Vis galvojau, - Aš gyvenu su žudiku? – aš dar negalėjau to suvokti to, kad aš gyvenu su žudiku. -  ji verkdama pasižiūrėjo į tėvą ir karštligiškai greita kalbia pasakė:
- Aš negalėjau patikėti, kad toks geras, švelnus žmogus kaip Maksas galėjo būti žudiku. – Tada tėvas paėmęs jos ranką vėl švelniai glostė ir ramiu, pavargusiu, liūdnai nusivylusiu balsu tarė:
- Nurimk, dukrele. Tau negalima jaudintis. – jis atsistojo, nes nenorėjo, kad duktė pamatytų jo susijaudinimą. Senjoras Vitas Rosi nuėjo prie lango. Jis žiūrėjo pro jį į tolį. Jo veidas buvo pilkas, pilkas ir paniuręs kaip rudens dangus. Jį taip sukrėtė dukters pasakojimas, kad jis vos galėjo suvaldyti savo jausmus. Jam buvo taip baisu, kad jo viduje viskas virte, virė nuo tokio košmaro įvykusio dukters gyvenime. Simona buvo vienintelis jo vaikas. Jis galvojo, „Kokia vargšelė mano mažylė. Viešpatie, kodėl jai leidai tai patirti? Už ką?“, - Staiga jis iš girdo, kad vėl
Sudejavo Simona, jis atsisuko į ją, jos veidas buvo suprakaitavęs nuo skausmo. Senjoras Vitas Rosi priėjo prie spintelės, paėmė servetėlę ir šluostė dukros veidą švelniai. Simona žiūrėjo į tėvą ir ramiu, bet griežtoku balsu pasakė:
    -     Tėte, tu turi viską žinoti. – bet staiga į palatą įėjo daktaras Tano Karido.........