Mano rūbas nuo ašarų šlapias,
Mano venomis teka naktis.
Tamsiai mėlynas lyg tirštas rašalas
Mano kraujas. Užmerkiam akis.
Mano rūbas nuo ašarų šlapias.
Kiek giliai tu esi su manim?
Jei išdrįsčiau pamiršti, ką sakėte.
Pasilikčiau. Einu. Naktimi.
Mano rūbas nuo ašarų šlapias.
Tegul lyja. Basa su viltim.
Kiek pasaulyje mirštančių šiąnakt?
Kiek pasauly dar myli širdim?
Mano rūbas nuo ašarų šlapias,
Persigėręs tylia sumaištim.
Tamsiai mėlynas veidas. Tai rašalas.
Kiek giliai tu tiki manimi?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Sniegas
Sukurta: 2007-10-05 22:39:37
"Kiek giliai tu esi su manim?" va cia taip nerealiai... taip nerealiai.. as daba ant saves pykstu, kad pats to anksciau nesugalvojau...
Vartotojas (-a): gurgulyte
Sukurta: 2007-09-10 21:23:32
aciu
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-09-10 20:13:10
o man tiesiog - patiko... Gilus, skaudus ir ašaros, kurių tikrai ne per daug, jos tik sustiprina vaizdinius ir emociškai stipriai veikia :)
Vartotojas (-a): Sodininkas
Sukurta: 2007-09-10 13:02:36
Jei kvienoje strofoje nesikartotu pirmoji eilutė, man regis, kūrinėlis nebūtų, anot Ramunės, toks šlapias. O visumoje jausmai, tegul ir asmeniški, išreikšti visai neblogai. Todėl norėčiau tikėtis, kad autorė mums pateiks ir lyriškesnių eilių, daugiau apibendrintų, kurios jaudintų visus.
Anonimas
Sukurta: 2007-09-10 11:04:13
Labai subtilus kūrinys, atrodo visad skverbiamasi gilyn, lyg į begalybę.