Ak, tie didieji
vaikai...

Kaip jie bijo užaugt –
o kasnakt apie tai sapnuoja,
bijo ranką,
kurios nesilaiko, paleist,
ir virkštelę nutraukt baisu,
nors seniai juos maitint ji nustojo.

Ima daiktus
ne savo rankom.
Žvelgia
vis dar ne savo žvilgsniu.
Ir ne savo žodžiais dar kalba.

Apie viską tiek prisiklausę
ir nedrąsiai slapčiom nusirašę,
dar kažkuo – ne savu –
puikuodamies,
nenustygstantys tartum
žvirbliūkščiai
su niežtinčia oda ties mentėmis,
kur turėtų sparnai prasikalt,

stovi jie –
mūsų augintieji –
stovi ant aukšto slenksčio
ir užsimerkę tvirtina,
kad jokių
slenksčių
nėra.