Heh.
Tikra butaforija.
Tūkstančiai, šimtai, vienetai... Tobulai vienodų.
Lietaus lašų. Lašų lietaus.
Butaforija negelbės. Likimas virš jėgų neužkraus.

Neverk mergaite... pradėjusi nebegalėsi sustoti. O juk neverta.
Viskas bus gerai.

Tyli, tyli... Melodija. Stiprėja?
Taip.
Tu tai jauti. Jaučiu ir aš...

Sarkastiška šypsena iškreipia veidą. Vėl.

Gali nesiklausyti.
Gali klausytis. Skirtumo nėra, ji stiprės.
Kol aplink liks tik sol, mi, la...
Jei galima tai taip pavadinti.
Vėsios, drėgnos natos... krenta.
Krenta iš dangaus.

Tu juokiesi, o jos lėtai leidžiasi ir tykšta.
Liečią veidą, rankas...
Melodija užvaldo. Pasiima. Drasko.
Švelniai, jautriai ir atsargiai drasko Tave.

Laukiame, kol tai baigsis.
Taip, kaip mokame. Laukiame dviese, bet po vieną.

Aitvaras. Pakilo?
Taip... Išgirstu žodį, tariamą su vaikiškai laiminga šypsena veide.
Ech... Neilgam. Daina nuleis jį. Vėl ir vėl.
Ir Tu jusi tai kaskart. Jusi visa esybe.
Ir ta palaiminga šypsena, puošusi Tave, kaskart vis silpnės...
Bijau, kad kartą galiu jos nebeišvysti.

Bet vis dėlto. Kaip gera... Matyti aitvarą, kylantį aukštai, į padangę...
Jausti.
Gėrį ir palaimą. Pilnatvę ir džiaugsmą...

O aš tikiu.
Manau, kad tiki ir Tu.
Lietus liausis, tereikia tikėti.
Tikėti kartu, bet ne po vieną.