Kvadratėliais pabiręs
Stikle ne koks elektroninis rojus.
Lange – sustingus plokščia spalvų
                                            puokštė.

Senis paklausė, kiek tai kainuoja,
Ar turėsiu kišenėj tiek grašių...
Negalėjau ištarti –
                         mikrofonai tylėjo.

Buvo, pasidomėjo, ar yra dar laisvų.
Pasakiau – neiširs: nesupratom viens kito,
Kaip ir rugsėjo stiklinio.
                  O jis pikseliais byra, išslysta...

Lango stikle užsklanda leidžias,
Už sienos kažkokia moteris šaukia,
Ant palangės balandis burkuoja,
                    dar niekad nematęs rugsėjo.

O aš su rudeniu tiesiai į plokščią
Keliauju pabėręs savaitės lapus.
Kur bėgam? Atbėgam?
     Lange gelstantys lapai tik pikseliais byra.