- Taip, aš beprotė. Aš – žudikė maniakė. Besikėsinanti nužudyti. Taip, aš beprotė, bėgiojanti pirmyn atgal ir ieškanti progos įvykdyti dar vieną nusikaltimą. Ir, taip, tu ir vėl pateksi į tą sąrašą, ir galbūt mirusi dar kartą pagaliau suprasi, kad mirei iš tikrųjų.
Patylėjau. Niekas man nesiruošia nieko pasakyti. Na ir puiku.
- Dabar jau baisu? – piktai tarstelėjau. Man juokinga, nes aš žinau daugiau, negu visa žmonija kartu sudėjus. Kitame laido gale vis dar tvyrojo badanti odą tyla, tačiau nedariau nieko, kas galėtų ją sušvelnint.
- Nesvarbu, kad ten nėra tavo vardo, nes vardas tik formalumas, - tęsiau. - Nesvarbu, kad tavo kūne vis dar plaka širdis, nes kūnas tėra mašina, kūnas – tai ne tu. Kūnas tik tavo namai, o juk šeimininkams išsikrausčius, namas nesugriūva iškart, jis dar pastovi keletą metų, ar ne? Ir tik kai kūno nebeliks, žmonės sakys, kad mirei, nors iš tikrųjų tu jau būsi mirus šimtą tūkstančių kartų prieš tai.
- Jule, aš tikrai noriu miego.
- Tu mirei. Mirusieji arba nemiega išvis, arba miega amžinai. Apsispręsk, nes...
- Jule...
- ... šįryt tu mirei, tiksliau, tave nužudė pačios tavo sūnus, mielas tamsiaplaukis vaikiukas gimė, o tu mirtinai nukraujavai, todėl dabar esi jau šimtą pirmąjį kartą įrašyta į nesibaigiantį mirusiųjų sąrašą...
- Julija, nutilk, leisk man miegoti! Ir palik mano vaiką ramybėj!
Sukikenau, visa tai perdėm juokinga, kadangi aš žinojau, o ji ne, ji laukė po kelių savaičių gimsiančio kūdikio, tačiau aš jau seniai jai kartojau, kad tai bergždžia, nes jis jau miręs. Ir net ne vieną kartą. Dabar jau juokiausi balsu.
- Viskas, aš einu miegot, o tu kaip nori.
Ir ji padėjo ragelį.
Nusprendžiau, kad po tokio verdikto kartu su motina privalo mirti ir kūdikis, būti nužudytas supratingo daktaro, kuris žino, kad vaikeliui, netekusiam motinos, gyvenimas būtų pernelyg didelė bausmė.
Tačiau niekur neradau nei lapo, nei rašiklio. Pagalvojau, kad tai gali palaukti rytojaus.
Pasėdėjau porą minučių tyloje, paskui nuėjau į virtuvę, atsisėdau ant kėdės, prisitraukiau telefoną ir surinkau kitą numerį. Mieguistas balsas pranešė, kad dabar yra beveik pusė trijų nakties, ir jeigu jau tokiu metu skambinu, matyt, turiu tam svarią priežastį.
- Jūs tikriausiai manęs nepažįstate, - ramiai, oficialiai sušnekėjau kone linksmu balsu, - tačiau privalau jums pranešti, kad šįryt jūs mirėte. Nusižudėte. Jūsų kūnas buvo rastas virtuvėje ant kėdės. Ekspertai nustatė, kad jūs išgėrėte nuodų, nors jokių įtartinų skysčių ar miltelių nebuvo rasta jūsų namuose. Užjaučiame dėl netekties.
- Ju-li-ja, - one pro dantis iškošė vyriškis, - ar pagaliau neisliausi su tomis nesąmonėmis? A?
- Aš pranešu, kad mirei. Tokia mano pareiga.
- Ak, liaukis, man tai jau nusibodo. Aš juk nemiręs, girdi, nemiręs.
- Tomai, tu mirei. Vakar vakare. Dabar jau baisu?
- Julija, tai juokinga.
Tačiau aš vis vien stengiausi įrodyti, kad jis mirė, m i r ė, M I R Ė. Ir nieko čia nepakeisi, kad ir kaip bandytum tai paneigti. Galiausiai jis netekęs kantrybės sušnypščia ragelin:
- Jule, geriau eik ir pati nusižudyk, jei tau taip maga vis būti su mirtim, nes esi labiau mirus už mus, o ne budink žmones vidury nakties ir gadink jiems gyvenimo džiaugsmą su tomis savo beprotiškomis istorijomis.
Pravirkau, ragelis iškrito iš rankų, pakibo ant laido prie pat grindų. Kūkčiodama stengiausi jį pasiekti, bet suglebau ant žemės ir dar graudžiau verkiau. Iš ragelio sklido tylūs, beveik negirdimi pypsėjimai. Kai nebegalėjau daugiau ašaroti, ėmiau burbėti, kad, ak, ką tie mirusieji gali žinoti, ak, ką jie supranta, jie tik šneka, nes tik tai vis dar sugeba. Paskui mano galvoj ėmė kirbėti mintis, kad tikrai būtų nuostabu mirti pačiai, juk visiems taip pavydėjau, kad jie jau mirę, o aš tik kankinausi, merdėjau, tačiau niekaip nemiriau. Nusišypsojau, atsistojau, apsiaviau batus ir užsirengiau striukę, išsmukau į laiptinę ir nubėgau į artimiausią visą parą dirbančią parduotuvę. Bebėgdama gatvėje sutikau porą šunų, kurie mane vijosi iki pat tilto, o aš juokdamasi juos vis erzinau, nes mąsčiau, kad mirti sudraskytai šunų visai įdomu, netgi smagu ir gražu.  
Parduotuvėje nusipirkau storą sąsiuvinį ir porą rašiklių, dar susigundžiau ir pasiėmiau porą pakelių sausainių su aguonomis. Grįžtant šunų nebebuvo.
Namuose įjungiau šviesas, pagarsinau radiją, užtraukiau užuolaidas ir ėmiaus darbo. Sąsiuvinio lapai buvo labai ploni, rašiklis vis įplėšdavo vagelę kurioje nors vietoje. Nusprendžiau tik užsirašyti vardą pirmajame puslapyje, o visą kitą parašyti vėliau. Mirti nenorėjau, tačiau tik taip galėjau visiems įrodyti, kad jie jau mirę, kad jei aš mirsiu popieriuje, o mano kūnas mirs čia, virtuvėje, žmonės turės pripažint viską, ką jiems tiek kartų kartojau. Jie negyvi. Negyvi.
Vaikščiojau po kambarius ir nuklojau nuo lovų ir sofų užtiesalus. Susirinkau juos ir nunešiau į virtuvę. Uždariau duris, apkamšiau raudonais ir baltais užtiesalais, tada tą patį padariau langui. Atsisėdau prie stalo, apžiūrėjau viską aplinkui, tada pakilau ir staigiai atsukau dujas viryklėje. Iš mažučių tarpelių sklido vos girdimas šnypštimas. Pasiėmiau pakelį sausainių, praplėšiau, paragavau nedidelio kvadratuko su juodais taškeliais ir čiupau rašiklį. Ranka šiek tiek drebėjo, bet ne tiek, kad negalėčiau rašyti. Įkvėpiau, garsiai iškvėpiau, ir dailia rašysena pradėjau raityt vieną po kito žodžius. Kartais sustodavau, perskiatydavau garsiai, ir vėl kurpdavau naujus sakinius.
Kvėpavau keistu, kambarį pro truputį pildančiu kvapu, ir raičiau raides kaip bangų gijeles toliau. Sakiau, rašysiu, kol mirsiu.
Tačiau kažkodėl pirštai ypatingai lėtai nešiojo rašiklį iš vienos puslapio pusės į kitą ir tarpais, kai, padėjusi viską ir atsilošusi kėdėje užmerkdavau akis, galvodavau, kad kažin kodėl aš pati mirti visai nenoriu, nebijau, bet ir nenoriu. Nuėjau, pravėriau langą, spalvoti užtiesalai sukrito ant palangės ir grindų, tada užsukau dujas viryklėje. Ir tada, ramiai mirksėdama trumputėmis blakstienomis, suvokiau baisią mintį, siaubingą dalyką, kurio anksčiau net nepastebėjau esant.
Suvokiau, kad jie nėra mirę, kad tai aš mirusioji jų, gyvųjų tarpe.
Suvokiau, kad miriau. Ir jau tikriausiai seniai.

Dabar jau baisu.