Pavasariniu vėju atėjai ir tu...
Padovanojai saulę, šaltinį kalnų,
O to prašyti net išdrįsti negaliu,
Kam reikia saulės požemy, kur taip tamsu.

Apakinta pasiklydusių spindulių,
Pamiršus savo dalią ir kas gi esu,
Mėgavausi pasauliu naujai atrastu.
Be stingdančio šalčio, be prietemų baugių...

Bet pasauly oras po truputį mainės,
Įsigalėjo vėjas vėlei atšiaurus.
Akimirksniu apakimas irgi baigės,
Kai pajutau pelėsį, požemio skliautus.