Žiema, taip elegantiškai lyja. Priglaudžiu lūpas prie lango. Per stiklą ledą jaučiu – lašai juk sūrūs.

Drugelis lyg širdies kertelėj prie rėmo nuo nakties lietaus sudrėkusiais sparnais slepias, ir tu nesupranti, iš kur atklysta pirmųjų pakalnučių kvapas... Gal tai prisiminimai?

Per pilką šlapią kelią sausom pėdom prabėgusi, mintis pakelėje pametusi, žavėjaisi, neapkentei, mane mylėjai... Iš pasišlykštėjimo dangus ir vėl pravirko...

Tai ne lašai sūraus lietaus ant lango, tai siela verkia dėl žiemos be sniego. O drugelis kažkurioj širdies kertelėj ant pakalnutės žiedo pasikorė taip ir nenudžiūvusiais sparnais...