Ko širdis suspurda, išgirdus gervių klyksmą? Ko neramu daros, kai dienos trumpėja?. Skubi, lyg norėtum spėti padaryti tuos pačius darbus. Ir viskas krenta iš rankų... Ieškau Tavo akių... Ką jos pasakys? Gal jos juoksis, gal kvatos? Nagi, nagi... Juokias matau. Taip. Taip, taip! Na ir kas man tos ūkanos virš užpelkėjančio ežerioko? Kas man tie drebantys gelsvėjantys berželių lapai? Kas man tas anksčiausiai už visus paraustantis klevelis, kuris dar visiems medžiams žaliuojant nurausta kaip sarmatlyvas kaimo berniokas? Prieš trejus metus jį pastebėjau... Praminiau „šizofreniku“, atseit nesveikas – visi dar žaliuoja, vasara džiaugias, o jis jau rudenį pranašauja. Bet nepraeina nė mėnuo ir, žiūrėk, jau visi nulenkia galvas, paklusdami gamtos valiai.
Ateik, Rudenie, į mano glėbį! Apsikabinkim. Pūsk man į plaukus, grok tvoros pinučiais! Padainuokim kartu. Padainuokim! Tegyvuoja Ruduo!