Aš meldžiaus už barzdotąją naktį,
Už alsuojantį priepuolį kūno
Ir tikėjimą, leidžiantį smegti
Į svaiginančio sapno lagūną.

Gera buvo tikėti į Dievą
Lyg karalių nakties – vien tik mano.
Gaila, rūbai gan greit susidėvi
Ir... nelieka vaizduotėje Kanų.

Jau paseno laukimo miražai,
Kai kitai savo valtį atplukdęs
Dainavai jai eilėraštį gražų,
Tą, kur meilei mane parsiklupdė.

Ne, ne tu ten prie veidrodžio skrynios
Su kitokiu pavėsiu prie lūpos.
Atminimuos – girta be degtinės
Aš alpau glėbyje salsvo rūko...