Lijo. Dideli lietaus lašai su muzikiniu garsu krito ant žemės, į žolę, ant miestų ir kaimų. Kažkur toli girdėjosi pavieniai perkūnijos atgarsiai. Karts nuo karto dangų nušviesdavo žaibo raudona liepsna. Nė vienas gyvas padaras nelindo iš savo pastogių – slėpėsi nuo lietaus ir žaibų. Tik viena vieniša moteris keliavo pamiškės pievų keliuku. Ėjo ramiai, neskubėdama, rankose nešėsi raudonas basutes. Nebijodama žaibų ir perkūnijų, ji ėjo basa per šlapią, lietaus nulytą pievą. Šlapia rausva suknelė lipo prie jos kūno, bet jai tai buvo nė motais. Ji ramiai nusibraugdavo šlapią plaukų sruogą nuo akių, balta ranka nusivalydavo lietaus lašus nuo veido. Ir ėjo. Jai visai nerūpėjo lietus, nerūpėjo tolima perkūnija, o tuo labiau virš galvos siautėjantis žaibas. Ji – gamtos vaikas, ir lietus buvo jos gyvenimo dalis. Ji ėjo nejausdama lietaus ant savo kūno, nejautė ir šalčio. Tiesiog rami keliavo basa per pievas ir šypsojosi. Kiekvieną lietaus lašą ji pasitikdavo su šypsena ir ramybe. Ji ėjo namo ir žinojo, kad parėjusi pasikurs židinį, įsitaisys prieš jį, susisiautusi į minkštą mėlyną chalatą ir ramiai žiūrėdama į spragsančią ugnį, gers liepukų arbatą su medumi. Šiluma užlies sušalusį kūną, o širdį aplankys ramybė.  
      Moteris eidama skrodė ranka žalių karklų šakas – jos buvo šlapios ir šaltos. Akys užkliuvo už kažko keisto ir nematyto. Pametusi į šalį basutes, ji rankomis praskleidė krūmokšnių šakas ir sustingo iš nuostabos – prieš ją rymojo Rūpintojėlis. Sėdėjo jis susimąstes, dešine ranka pasirėmęs, su erškėčių vainiku ant galvos. Dideli lietaus lašai riedėjo jo suskirdusiu veidu ir dingdavo seno medžio suskirdimuose. Ji taip ir nesuprato, ar čia lietus lyja, ar Rūpintojėlis verkia iš liūdesio ir vienatvės. Moters širdį suspaudė gailestis: Rūpintojėlis, vienišas ir apleistas, rymojo pamirštas visų už šių krūmų, lietus ir saulė nublukino jo spalvas ir pamažu ardė medinį kūną. Ji suklupo ant kelių ir pradėjo berti savo išblaškytas mintis lyg maldą:
– Į Tavo rankų žaizdas aš dedu tuos, kurie Tave kankino ir niekino. Dedu ir tuos, kurie, pabūgę lemties, pabėgo iš išgąsčio ir iš baimės, silpnumo paslėpė savo veidus. Į Tavo rankų žaizdas dedu tuos, kurie, pamiršę Tavo rankų gerumą, savo rankas paslėpė nuo gerų darbų ir pareigų. Apglėbk juos, nes jie sunyks be Tavo rankų gerumo. Į Tavo kojų žaizdas dedu visus tuos, kurie ateina prie tavo kojų ir prašosi užtariami. Dedu ir tuos, kurie, pamiršę kelią į Tavo namus, brenda purvynu. Ateik į jų širdis ir sielas, nes jei Tu neateisi, jie pasiklys amžinai. Į Tavo galvos žaizdas dedu tuos, kurie nebesugaudo savo minčių ir linki bloga artimui. Dedu tuos, kurie, pamiršę maldą, mintimis skaičiuoja žemiškus turtus ir nuodėmes – ne savo – svetimas. Galvok apie juos, nes kas galvos apie juos, jei ne Tu? Į Tavo širdies žaizdą dedu tuos, kuriuos myliu ir nekenčiu. Tuos, kurie pamynė meilės jausmą, pamilo išdavystę ir puikybę. Tuos, kurie ieško Tavęs, bet per savo aklumą negali rasti. Į Tavo širdies žaizdą dedu visą pasulį, nes Tavo Širdis didesnė už mūsų visų nemeilę...
Moteris nutilo išgąsdinta savo minčių gausos ir sunkiai atsiduso:
– Kokios gilios Tavo žaizdos, Viešpatie...
Kai ji pakilo, lietus nebelijo. Saulė žarstė spindulius apsiverkusiai žemei. Moteris pasiėmė basutes, pagarbiai nusilenkė Rūpintojėliui ir tyliai nuėjo namo drebančia širdimi. Grįžusi namo pasikurs židinį, įsisups į mėlyną chalatą, įsitaisys priešais jį su puodeliu liepukų arbatos ir lauks grįžtančio vyro iš darbo. O rytoj abu eis į pamiškę – reik iškirsti krūmus, nupjauti žolę ir pamerkti gėlių, kad Rūpintojėliui nebūtų liūdna. Bent tiek ji galinti padaryti. Daugiau ji neturinti nieko – tik tuščias rankas ir tuščią žmogaus širdį.