Šiandieną suvaidinsiu sunešiotą vasarą.
Dažnai svajodavau praryt dalelę
supakuotos šilumos ir saugoti ją
lapkričio akims bespalvėms,
o gal sušaudytoms migloms rugsėjo
ar atšipusiam nuo lapų spalio dalgiui.

Išpiešęs pienių šaknimis medžius
bėgioju nevalytom vaiko pėdom –
žolę taip baudžiu iš anksto pykdamas,
kam ji nudžius
ir pamiršta visų liūliuosis lyg šalta
pasenusi pavasario idėja.

Šiandieną vasarą aš vaidinu
ir šimtą tonų debesų lengvai nupūsiu,
vos pramerkdamas geltoną savo – saulės – akį.
Ar verta rėkti vidury laukų
klausykitės! tai rudeniniai gūsiai verkia,
jei skrendančių sparnų garsu
galiu sušukti: aklas tik šviesos šitos nemato...

Žinau, jog paskutinė ši diena,
kuomet lengvai galiu paglostyt
tyrą ir saulėtą žemės vakarą,
tad jeigu rinkčiausi nežaist, o gest,
nusiraškyčiau sau kiekvieną
mirksnį sunešiotos savo vasaros.