Aš visiškai tikiu, kad nusipelniau laisvės, tad mano sprendimas patalkinti priešams visiškai suprantamas  ir pateisinamas. Sutikau surasti pabėgėlių stovyklą ir grįžęs pranešti apie jos  dislokacijos vietą. Priešai atrodė dosnūs. Man davė maisto keturiom dienom, kuprinę su visa kelionei skirta ekipuote, gerą šautuvą ir ganėtinai šiltą skafandrą. Turėjau ir  šiltus drabužius. Kadangi jau buvau užgrūdintas žvarbios kalėjimo kameros, nebesiskundžiau peršalimu. Pats jaučiausi patogiai, o viduje ruseno jaukus optimizmas. Jaučiau, kad greitai baigsis mano kančios. Tikėjau, kad atlikęs užduotį galėsiu iškeliauti svetur, laisvai pasirinksiu kaip gyventi. Tiesą pasakius, man buvo nusispjauti ką galvoja tie du mulkiai, atsisakę generolo pasiūlymo. Aš priėmiau sprendimą be jokios sąžinės graužaties. Juk kaip ir daugelis troškau gyventi be jokio psiaudo patriotizmo ir patoso. Buvau ir esu žmogus, nesupančiotas  jokių politinių interesų, nes ir pats nesivėliau į jokį sukilimą, į jokias politine smarve  atsiduodančias intrigas, nes netikiu, kad Danaute ar kur nors kitur egzistuoja  švari ir aukštų siekių politika. Tik per klaidą generolo šutvė mane, regis, palaikė aršiu sentvarkės šalininku. Bet dabar, prieš kelionę, mano supratimu savo poziciją pakeitė. Juk rankoje neturėčiau šautuvo ir nevilkėčiau šiltų  apdarų, jei ne kalėjimo valdytojų nuosprendis...
Mano užduoties pradžia – rytas.  Nieko geresnio nėra už  saulėtą dieną ir nieko nuostabesnio už minutę, kai palieku šio nejaukaus forto sienas. Mane paleidžia laisvėn daug kartų regėtas maistininkas, neištardamas nieko šilto ir paguodžiančio. Bet aš, pagaliau, laisvėje!..
Kur eiti? Kur surasti tai, ką mane įpareigojo? Pasirinkau šiaurę. Ten plytėjo lyguma, kurios toliuose bolavo miškai. Šitose teritorijose niekada nesilankiau, bet tikėjau, kad tik šiaurėje gali būti pabėgusieji. Bet ar rasiu tai, ko ieškau? Turėdamas savy tik menką viltį perėjau neseniai suręstus įtvirtinimus. Niekas man neištarė “laimingo kelio” ir nepalydėjo šiltu žvilgsniu, nes buvau vienut vienas...
Kelias dienas siautusi galinga audra seniai jau buvo atlėgusi. Tačiau ir dabar buvo matyti, kad sniego pridrėbta daug. Aplink – tiesiog gilių pusnių jūra. Ja teko bristi nelaukiant kol kas nors pravalys kelią, nes to ir nebuvo galima tikėtis...

Kodėl tapau toks šaltas ir lengvai spjaunu į visus aplinkinius ir pasiaukojimą vardan  kitų? Man regis, viskas yra paprasta. Aš nuo seno tapau vienas ir ne kartą apgautas. Tačiau nesijaučiau kokia nors auka, nes stengiausi gyventi savo gyvenimą kiek tik įmanoma . Brendu ta tuščia jūra, kurioje nesitikiu aptikti rimtos užuovėjos, kur apsisaugočiau nuo to nepakeliamo psichologinio šalčio. Dar prieš dešimtį metų buvau atstumtas ir paliktas. Po tokių sugriovimų ką daugiau galiu prarasti? Tik gyvybę. Bet ją dar mokėjau išsaugoti, kad išlikčiau
Žmogus, palikęs mane, vis dar tebegyvena Danaute. Tas žmogus – Jula Mešta. Ji man atrodė ciniška, kurios ironija, net kiti pastebėjo,  senokai virto į rafinuotą sadizmą. Nekaltinu, tačiau įtariu, kad ši moteris pasistengė  papirkti vietinius biurokratus vardan to, kad įsitvirtintų šitame žemėnų užkampyje. Matyt ji sumokėjo pakankamai daug, kad sau užsitarnautų ramybę ir vietinės vyresnybės palankumą.. Manau, kad jiems įteikti kredai senokai išleisti, bet Jola ramia sąžine  ligi šiolei sau ramiai gyvena, galgi užima svarbų postą kokioje nors naujoje įsikūrusioje respublikoje ir talkininkauja savo bosui. Bet nepaisant tų nuoskaudų, kurias paliko Mešta, apgaudama ir atstumdama mane ir, nužudžiusi bendrą vaiką, dėl ko ji vos išvengė kalėjimo kameros, vis dar gyvenau. Gyvuoju net ir patyręs šitokius smūgius...

Ši kelionė į nežinią man suteikė naujų jėgų. Netgi šaltyje jaučiausi jaukiau negu kameroje. Atrodė, kad pati laisvė savaime suteikia daugiau šilumos už kaitriausią židinį ar laužą. Todėl porą dienų  kupinas energijos bridau  per sniegą nebijodamas sušalti į ragą. Tik trečios paros vakarą, kai buvo visiškai sutemę, pasijutau visiškai išsekęs. Netgi poilsis naktimis ne kažin kiek tepadėjo. Tačiau mano pastangas apvainikavo netikėta sėkmė. Tolumoje išvydau mirguliuojančius žiburius, kuriuos iš pradžių palaikiau paprasčiausiomis žvaigždėmis. Po valandos paaiškėjo, jog žiburiai – laužai, o pastarieji įkurti  kažkokioje stovyklavietėje. Aplink laužus buvo pastatytos palapinės. Po šią uždarą teritoriją vaikštinėjo kelios žmonių figūros, kurių negalėjau atpažinti, nes buvau per toli. Tačiau, netgi esant prastam apšvietimui, mačiau, kad  tie žmonės ruošiasi ardyti palapines, kraunasi daiktus. Aš kurį laiką svarsčiau  - eiti ten, ar grįžti atgal į fortą pranešti naujiems valdovams džiuginančią žinią. Gal būt sugrįžus atgal manęs lauktų atpildas? Pasirinkus kelią į priekį irgi tikėjausi teigiamų perspektyvų. Būtent jos ir sulaikė nuo kelionės atgal. Forte, galimas daiktas, mane vėl įgrūstų atgal į šaltą kamerą, kur neišvengčiau ten patalpintų gyventojų patyčių...
Skubiai apsvarstęs pasirinkimus, žengiau į priekį per užšalusį Sanasvilį, nežinodamas kaip kitame upės krante būsiu sutiktas: kaip priešas ar draugas...