Kai ant parko suoliuko
Klevo lapas nukrinta,
Mes nematom per rūką,
Mes nemiegam devintą.
Ir pusiaukelėj stojam,
Vėlei svarstom, kur eiti,
O pavargusiom kojom
Brangiai didinam greitį.
Ir prie durų sugrįžtam,
Spaudžiam durų skambutį,
O sušalusiems pirštams
Prašom ugnį užkurti.
Ir vėl einam, nežinom,
Kur – į dešinę, tiesiai,
Mes ir vėl pasiklydom,
Mes ir vėl ieškom miesto.