*
Per amžius ji keliauja, kaip nematoma--
Kalnai suvirpa, žvaigždės išsilieja
Pro debesį, pro kalną ir pro atomą
Prasikošia tyla, baltąja feja--

Ji žengia per karūnas - pilys byra,
Karalių galvos linksta taip žemai,
Kad net rudens žolė pavirsta lyra--
Ir saules žeria gelstantys beržai--

Ji aplankys visus - viešnia ta nelauktoji--
Sutaikys ugnį, vandenį ir šaltį,
Ar tu karaliaus juokdarys - nešioji
Veide nupieštą šypsnį, ar sumalti

Pasaulio pusę jau ruošies dėl brilijantų saujos,
Ar prie Aušros šventųjų vartų teko elgetos dalis--
Jai vis tas pat - jos pėdos visad naujos,
Kaip danguje mėnulio spindulys--

Nuo jos kvėpavimo kardai sulūžta,
O kulkos tirpsta lapai lyg rudi--
Ji slenka po langais, prasisunkia į būstą
Pro rožės žiedą skausmo pilnaty--

Ir man nereikia nieko, nieko, nieko--
Tik išdainuoti liūdesį laukų,
Kaip jie nuo kraujo, ašarų sudrėko,
Kaip aš pro jūras slenkstį mūs šaukiu...