Santrauka:

Iš eilėraščių ciklo to paties pavadinimo M.K.Čiurlionio paveikslui.Po truputį ėmiau geriau matyti,pilkasis rūkas dingo,tačiau pasaulis liko tik juodai baltas.Aplinkui buvo tiek daug skausmo, kad mano prarastas gebėjimas justi spalvas rodėsi tik smulkmena.Pajutau,kad vyksta didelis nešvarus žaidimas tauriausiais žmonių jausmais,kad kažkos klastos elitas krautųsi milijonus.Mano šeimą tą rytą nesušaudė, tačiau terorizavo toliau.Mano skundai iki pačių aukščiausių valdžios instancijų liko bergždi, dargi priešingai buvau Nepriklausomos Lietuvos policininkų ne kartą suspardyta, o mūsų namų langai buvo daužomi ir toliau.Skaudžiausiai, kad ir mano vaikai buvo žiauriai terorizuojami mokykloje.Nuėjau pasiskųsti mokyklos didirektoriui.Radau jį mokytojų kambaryje,direktorius su manim maloniai pasisveikino ir paprašė,kad mes išeitumėm pakalbėti į koridorių.Pagalvojau,kad jis tikrai nori man padėti . Jis nuvėdė mane į patį koridoriaus galą prie lango ir pasakė,kad labai gaila, jog mano šeima liko gyva,jis pats su malonumu mane nušautų dėl mano kilmės iš liaudies priešų . Bandžiau jam paaiškinti,kad visa tai netiesa,tačiau pažvelgus į jo krauju pasruvusias akis, išvydau kraujo ištroškusį žvėrį ir padėkojau,kad jis man taip aiškiai nušvietė visą Lietuvos politinę situaciją ir jos laisvę.Prisiminiau M.K.Č. PAVEIKSLĄ,KUR MIRTIS SU DALGIU JOJA APSIŽERGUSI KARSTĄ iš Laidotuvių simfonijos ciklo--tokia man pasirodė Lietuvos dabartinė situacija - turtėjimo karstas pildėsi ,viršūnės mirties pavidalu ant jo jojo...užpakaly ėjo apgautos,netekties prislėgtos minios, iš begalinio skausmo galvas žemai nunarinę...