Pamenu, kaip tą rytą telkšojo balos.
Tirštas kaip „Kąstyčio“ cigaretės dūmas buvo tas rytinis rūkas, apklojęs negandom pievas, laukus, mano kojas. Prasibudinus Saulė degančiais šešėliais gražino viksvų viršūnes, spigino į užmerktas mano akis.
Nu jau toks įkyrumas tos Saulės!
Tai atsistojau ir eit į priekį sugalvojau. Šaltis pagaugais nuėjo per kūną. Bet kaip nuėjo tas šaltis, taip ir nebegrįžo su lyg ta sekunde, kai rankose  žalias, kaip lietuviškos pievos, butelaitis atsirado.
Širdis visą naktį šnibždėjo : „Kam tu seni reikalings?“, o aš įsispirdavau tvirtai į žemę, kad nenugriūčiau ir atšaudavau – Vyrgai reikalings.
Po tų žodžių iškart ant kelmo atsisėdau: a vdrug širdis neatlaikys. Paskui slapčiom dangų apžiūrėjau – ar krapais neapaugo. Ir nuo tada nutilo nelaboji.
Per kalną, per Bronės burokus ir matos mano kiemas: šimtametės liepos, apkerpėjęs trobos stogas.
Dviese, su klausimu vardu „Kam tu seni reikalings?“ einant ir kelionė namo neprailgsta.
Įsikoriau į beržą, įsitaisiau ir dabar visu dienu stebėsiu kaip Vyrga be manęs elgsis: ar šauks, ar verks, ar kaimynų klausinės:“ Kur mano Vincelis, kur mano Vincelis?“(sapną tokį esu sapnavęs)
Sėdžiu tykiai tykiai, net snaudulys ima, bet kentėsiu ir lauksiu mylimosios raudų, bei dejonių.
Vis pasišaipydamos iš mano skausmo bėgo valandos: viena, dvi, trys.
Sėdžiu, apsvaigęs nuo meilės, tyros mintys sukasi aplink kartu su varnom viršum galvos.
Apšiko. Tai jau turbūt ne tokios ir tyros...
Keturios, penkios, šešios. Tamsa apsupo, keiksmai savaime iš burnos veržiasi.
Net klausimas paliko : seniai į barą išėjo.
Bet staiga, tartum jonvabalis tamsoj įsižiebė verandos langas, prasidarė durys.
O tai tau! Tikriausiai Vyrga tekina bėgs ieškoti.
Kur tau...
Pro duris išsliūkino raudona Virgio nosis, linksmos dainos, storas Bronės užpakalis ir raudono vyniuko kvapas.
Nieks nepasigedo, Vyrgai aš nereikalings. Su riksmais ir užmigau...
Paryčiais išsikoriau iš beržo ir sliūkinau namo. Gėlių nereik – nenoriu geras, išsiilgęs pasirodyt. Te žino, kad ir ji man kaip šuniui penkta koja.
Pravėriau trobos duris – viršum geldos mano nuotrauka, juodu kaspinu padabyta, o šalia Vyrga perbalus sėdi, akys išvirtę kaip ešeriui.
Tos dienos vakarą šiek tiek pasidžiaugėm, armonika pagrojom, o klausimas taip ir nebepasirodė.
Žinau, kaip tam bare būna: galvoji, galvoji iki tol, kol nebegalvoji...





                                                                           Iš Vinco dienoraščio 2002