Tikrai nepagalvodavau
dalindamasi daugtaškiais,
jog gali šitaip trūkti
desperatiškų klaustukų.

Jų vienišos galūnės,
šaižiai žodžiams braukantis,
bolavo sakiniuos
be baimės užsibūti.

Užrašomi beprasmiški
„galbūt“, „vėliau“ ar „ne“
nutrindavo langelyje
išraižytą jų žymę.

Dabar tylu ir tuščia,
naujas skonis – neapsalk
nuo šito naujo kvapo –
sau jį susipynei.