Lyg per daug išrengta
metafiziška oro dalelė
per lygų pavasario sidrą
pametusį burbulus troškuliui geliant
vėl tykiai atjoja
pati savimi pasikinkius
sušukuota švari
sukryžiuotomis rankomis
jums ant krūtinių
nostalgišką
kiek teatrališką
ašarą braukianti
taip išsvajota vienatvė.