Dar keli laiptai aukštyn ir Severas išgirsta riksmus bei gi pajunta bulves, riedančias žemyn, palei jo kojas. Ir taip, su lyg kiekviena pakopa, riksmai didėja tiesiog proporcingai beriedančiam bulvių kiekiui, suteikdami būčiai nepakartojamo žavesio.
  ,,Su malonumu laukiu tęsinio,,
   Pasigirsta smarkus trenksmas, moteris išbėga. Taip būna visada, kai Jis ir Ji susirieja supratę kaip visgi bjauriai vienas kito nekenčia. Tik toje neišsenkančioje neapykantoje labai daug fantazijos. Kaskart griebiamasi vis kitų neapykantos išraiškos priemonių. Kartais jis griebiasi bulvių maišo ir išeina iš namų, rečiau iš namų neša kiaušinius (be maisto produktų niekada neapsieinama), dar rečiau išbėga ji. Bet šį vakarą originalumas pasiekė kulminaciją.

,,Ir kodėl bulves? Na, bent kažkieno gyvenimas nuolatos būna „gyvas“ ''

    Severas sarkastiškai nusišypsojęs atsirakina savo buto duris ir įslenka į ta patį slogų koridorių, kuriame, be jo, atsirastų vietos tik kokiam vienišam rotveileriui. Žmogus nusimeta savo teatrališkus sakalo sparnus ir įslenka į kambarį. Užu sienos stūgauja šimtai vilkų, o keleto kvadratų erdvė, jo erdvė tampa tokia svetima, tokia priešiška, kad jis mėgina griebtis už kažkokio konkretesnio daikto, bet gniaužtuose tik oras. Severas apsidairo aplink ieškodamas raktų, po to durų, bet aplink vien sienos ir tuštuma.
     Ir kokia visgi mistika slypi paprastame materialiame Daikte. Kaip pavyzdį paimkime buto raktus. Jie yra tuo ypatingi, kad per keltą minučių gali kardinaliai pakeisti savo geografinę poziciją, iš esmės pakeisdami tavo situaciją.
  
    „Ir kai tau reikia... Nu nors užmušk –nerasi'' - tą pačią minutę kirtęs ribą, skiriančia koridorių ir virtuvę, ir pajutęs slogų mirties šlykštumo jausmą, jis prakeikė visas spynas ir visus raktus, mat be proto, tiesiog, be proto norėjo išeiti lauk, tačiau išeiti, kaip visada, buvo per sunku.
    Sunkios mintys tada nusvėrė jo galvą žemyn, žmogus pasijuto įkalintas savo bute su savimi ir savo žmonos Daiktais (sunku pasakyti, su kuo baisiau). Visur jų buvo tiek daug, kad jam rodės, jog visos grindys nuklotos jos suknelėmis, skarelėmis, liemenėlėmis. Jis maurote maurojo iki savo darbo kambario, tada nustūmė Jos spintą nuo savo durų, iš kurios, kaip visada, pažiro skrynios su papuošalais, kažkur kvatojosi veidrodis, Severui sukosi galva. Žmogus vargais negalais atplėšė savo kambario duris ir it žuvis, patyrusio žvejo kankinta, nerte įnėrė į savo erdvę su visu kabliuku žiaunose. Jis dar ilgai duso susiėmęs už krūtinės, o pykinimą kėlė nesibaigiantys spazmai galvoje. Visus tuos keturiasdešimt metų žudęs savo organizmą tabaku, alkoholiu ir žalingu maistu, žmogus pradėjo justi, kaip fizinis kūnas, revanšui, ėmė ėsti jo dvasią, gniaužti sveiką protą.
    
    „Bene tu, Severai, dar ir sąžinę turi ? Taigi senai gyveni visiškoje apatijoje, lyg tuštumoje, beribiame vakuumo kvadrate, kuriame (nepaisant mąsto) vietos užtenka tik tau, nes tau patinka ta apatija, ji užkerta kelius bereikalingoms jausmingoms emocijoms, ji tave sustingdo į akmenį, į tokį akmenį, kuris neskyla, nesilydo, netirpsta. Bet ši atsitiktinė (o gal neatsitiktinė) mirtis... Ar ji ? Nejau ji... Buvo lemtinga... Nejau ji suskaldė tave, sutrikdė tavo emocinę būseną? Ne, negali būti. Gali. Ne, negali“ – Severas punktais realizuoja savo mintis, mat taip lengviau – tik vienas iš dviejų. Tik vienas iš dviejų ir aplinkybės tampa nebesvarbios.
    
    ''Aš arba tu. Na žinoma, aš – būtų kur kas geriau, bet visa, kas gera, kaip taisyklė, atitenka Tau, mano mylimoji Sibile''

    Severas kuo toliau, tuo giliau klimpsta į savo transcendentinę būseną, lyg į didžiulį miegą, iš kurio neįmanoma pabusti, o jo akyse šmėkščioja nuogos žmonos, sukriošusio tėvo portretai. Jie sukasi ratu, spiegia, rėkia viens per kitą garsiau taip, kad žmogus pasijunta einąs iš proto. Kuo toliau jis regi tuos šlykščius, išspurusius jų veidus, tuo labiau įsitikina einąs iš proto.
    
    ‚Kažkaip visados laikiau beprotybę labai saldžiu pasąmonės prieskoniu, netgi, sakysim, teikiančiu didelę malonę, procesu. Bet, po velniais, kad išeitum iš proto - dar ir nepasimirti reikia. Nežinau, nežinau, kas bus ir..'

IV.I.

    Ir tada.Juoda. Balta. Truputį šviesiau. Žalia. Kiemas. Už kiemo laukas. Tėvas. Jis.

- Te tau kirvis, eik prie beržo.
Vaikutis, vos pakeldamas įrankį, nukulniuoja prie gretimo medžio.
- Sakau prie beržo eik, - žilstelėję antakiai susiraukia.
- Tėt...
- Ar čia tau beržas, idiote?

    Tėvas pagrūmoja sūnui stikline degtinės, kurią vienu ypu išgėręs taip sumauroja, jog sūnus akimirką ima įsivaizduoti ugnies stiebus, lendančius iš tos baisios baisios gerklės.

- Va beržas, - vyriškis parodo storu mažu pirštuku į nekaltą medį. – Tuojau bus pats tas smagumas. Nagi.
- Tai jau dabar?.. – vienuolikos metų vaikas nerimastingai susižvalgo.
- O tai kada ? – tėvukas smarkiai užsitempia juodas medvilnines kelnes iki pat pilvo viršaus.
- Ir kirsti ?
- Tai ne ... Versti... – vyrukas atsakomai pasižiūri į savo sūnų, kuris, it ką tik pastatytas tarnybon inkvizitorius, baimės iškreiptu veidu ir paklaikusiomis akimis, žiūri į savo pirmąją auką, kurią dar teks ir nugalabyti. Be abejo, jam smarkiai dreba rankos (nuo tos akimirkos jam visą gyvenimą smarkiai dreba rankos). - Ko stovi ir žiūri akis išpūtęs, koks vyras iš tavęs ?
- Aš negaliu.
- Prašau...? – slibinas ištuština dar vieną stiklinę.
- Sakau : aš negaliu, - vaikas, įtūžio pagautas, mažomis kojytėmis, apautomis nutriušusiomis basutėmis, spardo žemės grumstą.
- Ach tu mažas rupužiuk, kad tave kur velnias tokį sūnų, duokš čia, - vyriškis šlykščiai nusispjauna ir išplėšia mirties įrankį jaunajam inkvizitoriui iš rankų. – Dabar žiūrėk. Pakeli ašmenis, nusitaikai, stovi tvirtai, svarbiausia - nedrebi, supranti? Ir...

    Įgavęs pagreitį kirvio antgalis palieka savo kotą ir nuskriejęs penketą metrų atgal, užmuša kaimynės gaidį.

- Taikliai, gyvate... – iš vyro lūpų nesustojamai ima veržtis pelkės ir klampynai. Sūnus tebestovi įbestas į žemę ir vis dar jaučiasi laikąs kirvio kotą rankose.

IV.II.

- Taigi, matau šventi. Su kirviu rankose ir dar po stalu. Ak, Severai, tavo originalus infantilizmas manęs, matyt, niekados nenustos stebinti, - svetimasis pusiau komiškai šūkteli žmogystai, apie kurios ‚fizinę konsistenciją' spręsti būtų ne tik, kad neįmanoma, bet net nepadoru.
- Man cigaretę duokit ir leiskit numirti, - žmogus silpnai burbteli net nepakėlęs galvos nuo žemės.
- Taip, o gal dar tikro Prancūziško konjako įpilti?
- O tiesą pasakius... Aš būčiau nieko prieš, - Severas nusišypso išgirdęs pažįstamą balsą ir pakėlęs ranką laukia suktinės.
- Na aš ir nujaučiau kažką panašaus. Giltinės matomai laukei, raktai duryse, labai patogu. Ugnies?
- Prašyčiau, - Severas šiek tiek palinksta arčiau Prometėjo.
- O dabar, žmogau, tu man paaiškink, kas vakar nutiko ?
- Jei tu apie bulves... – Severas tyliai susijuokia.
- Na, ne visai, bet... – vyriškis pats prisidegęs cigarą įsitaiso gretimoje kėdėje. – Aš juk visada žinojau, kad tavoji aplinka labai specifiška, tačiau šį kart atėjau pakalbėti visai ne apie tai. Aš apie Sibile.
- Dieve mano, dar vienas ! – našlys pasiremdamas į kirvio kotą šiaip ne taip atsistoja. – Aš tuojau sužvėrėsiu. Visur tik Ji ir Ji. Kodėl viskas bent kartą negali būti pagal mano planą? – paleidęs stalo kraštą Severas nužingsniuoja skersai kabinetu, smarkiai suspaudęs kumščius. - Juk išbraukiau, vislab, pagrindinį veikėją, o ne ją. Ne ją. Ji – niekas. Niekas. Tuštuma. Ir dabar, dėl tos niekingos Tuštumos kilo toks skandalas! Aš to nepakęsiu.
- Na, bent pasiekė savo.
- Ji, kiek pastebėjau, visada pasiekia savo.
- Moterys.
- Ji nėra moteris. Ji – kažkas baisiau už moterį.
- Dar ir taip būna ? – vyriškis garsiai susijuokęs užspringsta cigaro dūmais.
- Būna visko. Ir dažniausiai, kai mažiausiai to tikiesi. Aš jau turėjau ramybę, supranti ? Visą ištisą savaitę, visas šimtas keturiasdešimt aštuonias valandas maloniai apatiško savo suknisto gyvenimo. Tebuvo likę tik jos daiktai, bet ir jie, laikui bėgant, turėjo galutinai ištuštėti.
- Na taip, prisimenu kaip pirmąsias laisvės dienas mėtei jos drabužius pro langą. Tarp kitko, tu ir tavo kaimynas – turite panašumų.
- Tavo ironija visai ne laiku. Aš, tiesa pasakius, dabar jaučiuosi itin pasimetęs. Tarytum kažkokia terpė netikėtai įsiveržusi į mano vidų išvestų visą sveiką suvokimą iš rikiuotės. Aš, po velniais, pirmą kartą jaučiuosi TOKS silpnas, silpnas jausdamasis pavaldus jai, nors ji ir mirusi, aš jaučiu, kad jau nebesugebu savęs kontroliuoti, mani veiksmai nebepavaldūs man, mintyse trūksta sveikos nuovokos. Negaliu pakęsti, kai kažkas iš MANO rankų plėšia MANO gyvenimą.
- Oho kiek daug dramatizmo, kiek destrukcijos, romantike n-tosios Romos..! O kur agresija? Kur protestas?
- Popieriaus lapas ir pieštukas, štai ir visas mano protestas.
- Ir ką ? Jautiesi silpnas ? Rašomoji jėga galingesnė už fizinę, mat ji psichologinė, ja gali valdyti ne dešimtis, o šimtus. Ne! Kur tau! Ištisas minias... – vyriškis, iki tol ramiai sėdėjęs kėdėje, impulsyviai mostelėjo rankomis, savo judesiais šiek tiek išgąsdindamas buto šeimininką.
- Neužsisvajok, Romantike, - šyptelėjo Severas – Dar spėsim. Dar spėsim. Tebūnie spalį.
- Kodėl spalį ?
- Ai, rudeniop lengviau mintis dėlioti.
- Iki rudenio dar reikia išgyventi.

    "Reikia… Visada reikia. Kam gyventi, o kam iš proto neišeiti. Taip. Reikia." Tik akimirką leidęs sau savęs gailėti žmogus tyliais žingsniais, it Godo, pradėjo narstyti savo butą lyg svetimą, vis atrasdamas kažką naujo, ko niekados, niekados nebuvo pastebėjęs.