Kai už vakaro nuolaidas mokam
Ir į tylą išleidžiam vienatvę,
Prie Berlyno stoties nesustokim-
Mes be vasarų būti nepratę.

Ir per karštį gal viskas atpinga
Nuo rudens iki ko neparduoda,
Bet pavasariais lyja-nesninga
Neskausmingai, bet tiesiai į odą.

Ir be garso, nes niekas negirdi,
Tik blakstienom staiga užsimerkiam,
Tik pataikome tiesiai į širdį
Ir suklystam, bet niekad neverkiam.