Burbulai. Spalvoti, pilki, bespalviai. Visur pilna burbulų. Muilo burbulų. Barbė sėdi ant savo dvylikaaukščio namo stogo ir pučia Muilo burbulus, kuriuos rado savo bute jo kažkada paliktus. Jis dažnai pūsdavo burbulus ir vadindavo juos savais. Juokaudavo. Muilo juokas. Šypsena. Ak... Kaip visa tai atrodė nesibaigiama. Rodės, tas stiprus tarpusavio ryšys negali niekada nutrūkti. Kaip meilei išblėsti per porą savaičių? Taip, Muilas jau ten... toli. Linksmas. Galbūt jis nebuvo tobulas ir šventas, bet rojus jam paklotas. Jo švelnumas, gerumas jis buvo toks meilus Barbei. Saugojo ją. Ji jautė meilę. Jos dideliam džiaugsmui ji daugiau mylėjo nei nemylėjo. Smulkūs barniai. Jie neišvengiami. Bet meilė, ji atrodė nesugriaunama, tobula. Ji jautėsi laiminga, jautė jog jis taip pat. Nenutrūkstama. Nesibaigiama. Kas galėjo to tikėtis? Staigus trūkis. Praradimas. Jis laimingas, ramus ten... O ji čia. Viena. Kaip ištverti, kai, rodos, žemė slysta iš po kojų. O jis tyli. Nebėra, viskas. Pauzė! Bet ji stipri. Ji turi valios ir išdidumo būti kantriai, žino jog visa tai baigsis, kada nors jos širdyje vėl bus ramybė. Čia ar ten. Ryt ar po poros metų. Bet bus. Ji ištvers. Ištvers vienatvę. Praradimą.              
       – Myliu tave. Ir mylėsiu, kaip nieką kitą, mielasis. Maniau, jog mums sunkumai nebaisūs, bet šis buvo per sunkus. Gal šito ir nenorėjai, bet kažkas nusprendė už mus...

   Barbė tarstelėjo orui, stipriam vėjui, kuris nešė burbulus tolyn. Ji tarė tai Muilui, jis visada liks šalia, kad ir kas benutiktų, kad ir koks jis būtų (ar nebūtų), čia šalia – prie krūtinės. Niekas neatims ir niekas nepakeis to nuostabiausio jos gyvenime pusmečio.

  Daugybė burbulų. Buteliukas tuščias. Jį lietė jis – prisiminimai. Barbė švystelėjo buteliuką ir stebėjo, kaip jis lekia iš dvylikto aukšto žemyn, per didelis eismas, per didelis judėjimas. Jokio garso. Net nematė, kur nukrito – bloga rega. Muilas jai skaitydavo titrus kino teatre, jei jie gaudavo tolesnes vietas.

   Nubraukusi paskutines ašaras, nors stengėsi valdytis, Barbė nusikabarojo žemyn. Lipo laiptais iki išėjimo durų. Keistas jausmas, vėl būti ant žemės. Ji nusileido ant žemės – pats laikas.