Vakar vakare visam laikui užsidarė daržovių parduotuvė “Panerys”. Kažkaip keista, nes būtent Paneryje mes visi ir rinkdavomės... Ir Karolis, ir Povilas, ir netgi aš. Patį Panerį prisiminiau visai netikėtai: už durų radau užkištą raštelį, kurio turinys buvo maždaug toks:

“Susiradęs naujų draugų... Nepamiršk senų draugų.”

Taip, o prie Svajonių šilo prieš metus dingo šuo. Užrašiau pranešimą apie šunį ant lapelio ir užkišau pirmam pasitaikiusiam kaimynui po durimis.
Jau vakare sulaukiau dviejų vyrų juodais drabužiais. Jie reikalavo manęs gyvo, todėl nusivilkau marškinius ir nusekiau paskui juos. Įsodinę mane į pilką automobilį, pradėjo tardyti.
Vienas iš jų man tyliai į ausį pasakė, kad ten, kur yra tiesa, nėra melo ir aš patikėjau.
Išpasakojęs jiems viską, ką žinojau – nuėjau miegoti.
Ryte, vos pramerkęs akis, radau ant lovos krašto padėtą krepšinio kamuolį.
Karolis, toptelėjo.
Pasisukau į televizorių.
Klik.
Ekrane pasirodęs Karolio atvaizdas kreipėsi į mane:

“Sveikas. Kai vaikystėje laikiau kairėje rankoje kamuolį ir žiūrėdavau į savo šešėlį, man atrodė, kad laikau visą pasaulį. Jaučiausi žmogumi, kuris gali pakelti pasaulį, o vėliau perduoti jį kitam. Žmogumi, kuris gali naudodamasis visu pasauliu pelnyti taškus. Krepšinis – tai tarsi dievų žaidimas, kurio tikslas – laikant rankose pasaulį pelnyti kuo daugiau taškų. Todėl pasakyk man, ar ispanai panašūs į pasaulio kalvius? Aš tiek kartų bandžiau apkabinti pasaulį, bet negaliu...”

Karolio atvaizdas pradingo, ekranas užtemo. Nusispjoviau ir paleidau tą kamuolį pro langą. Iš apatinio aukšto išgirdau šaukiant:

“Pinkvarta!”

Išklausęs vėl susimąsčiau apie Karolį. Na ir kas, kad jis negali apkabinti pasaulio. Aš nusprendžiau, kad norėdamas galiu ir pasaulį pakeisti, todėl užsimetęs grandininius marškinius išėjau į kiemą.
Povilas.
Jis mane sulaikė panaudodamas savo dešiniąją ranką ir pasakė man garsiai į akis, kad aš daug geriau atrodyčiau, jei rodyčiaus žmonėms toks, koks esu, užuot dėjęsis tokiu, kokiu nesu.
Sulig tais jo žodžiais aš netikėtai supratau, kad fizinė kančia neprilygsta sielos nerimui ir trenkiau jam į veidą. Vėliau du kartus įspyriau.
Povilas išspjovė kelis dantis ir pro likusius iškošė:

“Sunaikinimas – tai tik nauja pradžia”.

Prisiminiau Karolį ir tik jį prisiminęs supratau kokie auksiniai yra žodžiai “geriau tylėti ir atrodyti kaip idiotui nei šnekėti ir įrodyti, kad toks esi”.
Povilas pastebėjo, kad nebekreipiu į ji dėmesio ir griežtai pasakė:
“Keistis niekuomet ne vėlu”.

Tai pasakęs jis užmigo, o aš nuėjau toliau.
Mane pasigavo kažkoks medkirtys ir pasiūlė važiuoti į mišką Eglės kirsti. Aš sutikau ir kai miške pradėjom ją kirsti pasakiau medkirčiui:

“Jei niekas netiki tavo sėkme, tai tau ir nepasiseks”.

Medkirtys nusišypsojo ir padovanojo man mėlyną kaspiną.
Nukirtę Eglę atsisėdom į juodą bumerį ir nusprendėm, kad visuomet atsiranda laiko skųstis laiko stygiumi.

Po to mūsų keliai išsiskyrė.
Jis pradėjo darytis dolerines diversijas, o aš užsimaniau pradėti prekybą daržovėmis.
Tačiau sugrįžęs į Panerį neberadau nieko, kas man primintų namus tik pusnuogių merginų klubą ir abu agentus tiesos sergėtojus.

Puolėm visi į siaubingas muštynes ir krito tuomet iš dangaus baltas sniegas snaigių pavidalu.

Agentai mane įrėmė į sieną, todėl buvau priverstas keisti savo įsitikinimus ir pavadinau juodaodžius negrais. Užsiplieskė ugnis, nuvyto gėlės, paraudo dangus ir prasidėjo pilietinis. Tada iš kažkur atskubėjo Karolis ir metė man kamuolį, su kuriuo aš atmušiau agentus ir grąžinau pasauliui taiką.

Kai karolis priėjo aš paklausiau:

“Kur tavo tramdomieji marškiniai?”

Ir jis man atsakė:

“Jei per dažnai atsisuksime į praeitį, nematysime dabarties”.