Ištarė Gvidas. Jo balsas kaimo vieškeliu nuvilnijo tarsi kilmingo didiko įsakas prieš kokius porą šimtų metų. Todėl mergaitės šypsena greitai kažkur dingo. Jaunas vyras tingėjo sukti galvą – kur. Todėl tik pasilenkė kiek arčiau Brigitos ir ištarė:
- Būsi.
- Kas būsiu? – Gūžtelėjo gležnučiais, saulės rusvai nuspalvintais pečiais vietinė mergiotė.
- Mano būsi.
Skambėjo įžūlokai. Brigitos pusseserė pasakytų, kad net žiauriai. Tačiau abiejų veidai išliko ramūs. Tartum stebėtų keturioliktą krintančią žvaigždę naktiniame rugpjūčio danguje.
- O jeigu aš nenoriu?
Gvidas atsakymo į šį klausimą iš anksto parengęs nebuvo, bet jo lūpomis netrukus nuvilnijo vienas vienintelis žodis:
- Netikiu.
Brigita akimirksniu pakėlė dviratį. Ir jau rengėsi ant jo atsisėsti. Kai Gvidas staiga ištiesė prieš ratą koją ir lėtai sulingavo:
- Ne. Net nemėgink.
Merginos retai išgirsta tokius žodžius. Vietinė mergaitė taip pat nebuvo išskirtinė. Todėl po sekundėlės uždėjo koją ant dviračio pedalo ir pabandė smagiai atsispirti...
Gvidas nenorėjo paleisti jos. Vietinės mergiotės, vardu Brigita. Galbūt todėl jo koja tuomet spyrė į galinį ratą...
Kai dailus, jaunas kūnelis nuskriejo smulkučiais, aštriais akmenėliais ir šviesiais delnais netrukus ėmė sunktis kraujo lašeliai, jaunas vyras krūptelėjo. Gal kam ir smagu skriausti tą, kurią norisi glausti kuo arčiau, tačiau tik ne jam.
- Atleisk.
- Tu nesveikas, - suvirpėjo Brigitos lūpa ir jos atvirumas staiga prasiveržė pro vis smarkiau plyšusius pančius, - kodėl taip su manim elgiesi? Ką blogo aš tau padariau? Ar esu nors kartą užgavusi? Ar įžeidusi? Niekada tau nepadariau nieko blogo.
Tą akimirką Gvido gerklėje tartum įstrigo obuolys. Toks didelis, kokio ten dar niekada nebuvo. Ir jis nieko taip nenorėjo, kaip įsikniaubti į gelsvą JOS suknelę ir verkti.
Tačiau vyriškumas smaugė taip senai, kad tąkart jis neišliejo nė ašaros. Nė vienos vienintelės.
- Ar žinai, kad man patinki? – Tarė ir sužiuro į žaliausias akis visame kaime.
Tačiau mergaitė nieko neatsakė. Tik žvelgė į vieškelio tolius taip, lyg rugpjūčio dangumi greitai turėtų kristi jau septyniolikta žvaigždė nelaimėlė...
Brigitos akys daugiau niekada nebebuvo tokios žalios, kaip tądien, kai į jas žiūrėjo Gvidas. Jos lūpos daugiau niekada taip nekaito, kaip tądien, kai jomis skrajojo Gvido lūpos. Ir jos rusvi gležnučiai pečiai daugiau niekada nebebuvo tokie paslaptingi, kaip tądien, kai juos bučiavo ir glamonėjo Gvidas.
Iš aukštos, išgulėtos žolės pirmasis pakilo jaunas vyras. Pakilo ir sustvėrė dviračio vairą įkaitusiomis plaštakomis. Dar sekundėlė ir jo suveltus plaukus jau taršė gaivus, rudeniškas vėjas. Jis atsisuko ir pilna krūtine sušuko:
- Brangioji mano Brigitėle, gaudyk mane! Na, ar pavysi?!