.

Biochemijos kontrolinis. Šviesa krenta pro langą ant mano lapo. Negerai, kažkas negerai. Bandau susikaupti ir galvoti apie baltymų frakcijas. Jei ir išeitų, nežinau, ką sugalvočiau - vakar nieko taip ir neišmokau. Tik šešias valandas sėdėjau ir mąsčiau, jog reikia mokytis.

Dar ta tyla. Negaliu jos pakęsti, ypač per kontrolinius. O šis kontrolinis lemiamas. Šį kartą mano nuomonė dėl lemiamumo sutampa su mokyklos nuomone. Jei neišlaikysiu, mane išmes.

Žiūriu pro langą, saulė šviečia pernelyg ryškiai. Tyla.

- Liko valanda, - primena viena iš prižiūrėtojų.

Bandau rasti mintyse valandos prasmę, atsiminti, kiek ji trunka. Veltui. Šis kontrolinis turbūt baigsis taip pat netikėtai kaip ir visi kiti.

Tylos reikšmė pasiekia maksimumą. Nebegaliu ištverti. Įkišu ranką kuprinėn, užgriebiu grotuvą. Išpainioju ausines, kišu jas ausin.

- Kas čia per aparatūra? - išgirstu.
Šalia manęs stovi viena iš prižiūrėtojų.
- Čia yra mp3 grotuvas, - sakau.
- Tu mus laikai kvaileliais? - klausia ji.
- Ne.
Tiksliai neaišku, kas tie "mes", bet žinau, kad jos rūšies žmonės šį žodį dažnai vartoja vietoje "aš". Bet kuriuo atveju mano atsakymas teisingas, nes nelaikau kvaileliais nei jos, nei ko nors kito.
- Tučtuojau išsiimk ausines! Negi tau reikia aiškiai pasakyti?

Tada pagaliau suvokiu, jog klausimai "Kas čia per aparatūra?" ir "Tu mus laikai kvaileliais?" reiškė tik pageidavimą, kad būčiau be ausinių. Man pasidaro juokinga, įsivaizduoju savo naują apsakymą, kurio herojus bendraudamas su žmonėmis sakydavo visiškai atsitiktinius sakinius ir reikšdavo pasipiktinimą, jeigu pašnekovai jo nesuprasdavo.

- Užteks juoktis. Prašau nusiimti ausines ir rašyti.
- Aš nenusiimsiu! - sakau greit ir bandau ramiai paaiškinti. - Nenoriu girdėti tylos. Ji skaudina mane iki pat širdies gelmių.
- Ne. Kaip gali trukdyti tyla? Aš suprantu, kai kurie iš jūsų, - ji pabrėžia "jūsų", - negali pakęsti garsų. Bet tyla?
- Aš tikrai nenusiimsiu, - sakau tvardydamasi, kad neimčiau rėkti. Mano rėkimas trukdytų daugumai čia rašančių.

Ateina ir kita prižiūrėtoja.
- Ir man neaišku, kokios problemos dėl tylos?
- Aš nenoriu, kad čia būtų tylu. Man nepatinka būti tylioje patalpoje ne vienai.
- Nesuprantu, kaip gali nepatikti tyla?

Aš nebegaliu aiškinti, tokie žmonės nesupranta paaiškinimų. Net geriausiai užsimaskavęs jų rasės atstovas anksčiau ar vėliau išsiduotų pradėjęs klausinėti "kaip tu gali" ar "kaip tu negali". Jie turbūt gimė su šituo klausimu savo galvoje. Nebežinau, ką man daryti, jos stovi šalia ir bando sukelti man įtampą, ir žinokit, joms labai sekasi. Todėl tiesiog atsistoju, pasiimu kuprinę ir išbėgu lauk. Dar užtrenkiu duris taip, kad visoje mokykloje nuskamba.

Jaučiu susierzinimą. Viduje žinau, jog reikėtų nusiraminti, bet nenoriu nusiraminti. Galvoju, kokios jos šlykščios. Nelogiška taip galvoti, tai išankstinė nuomonė, susidaryta tik iš vieno stebėjimo. Išankstinę nuomonę būdinga turėti jų rasei, ne mano. Jos dabar tikrai turi nuomonę apie mane. Gal netgi kiekviena iš jų turi po nuomonę, nors mažai tikėtina. Dažniausiai tokie asmenys, būdami kartu, gali turėti tik vieną nuomonę.

Aš juokiuosi.

Aš kandu sau į ranką. Baudžiu save už rasizmą. Nėra jokių "aš" ir "jie", yra tik žmonės, žmonės. Pasakymas "jie" yra pirmas žingsnis į rasizmą. Kitas žingsnis būtų, jeigu sugalvočiau "jiems" pavadinimą. Tolimesnių rasizmo etapų geriau neįsivaizduoti.

Reikia apsiraminti. Einu į pramogų kompleksą. Koridoriai tušti, vyksta pamokos. Svarstau, kurį skyrių pasirinkti - vienatvės ar bendravimo. Blogai jaučiuosi, nenoriu būti viena. Aš esu ekstravertė. Minusas, suteikiantis man panašumo į ... (kandu sau į ranką).

Bendrasis skyrius iš pradžių atrodo tuščias. Paskui pastebiu nepažįstamą tipą. Jis supasi ant sūpynių. Einu prie jo.

- Labas, - sakau.
"Labas" yra simbolis, sutartinis žodis, reiškiantis pokalbio pradžią. Kai kurie žmonės nesupranta simbolių. Turbūt mano pašnekovas yra iš tokių, nes nereaguoja į mane.
- Žinai, dėl ko aš čia dabar? - sakau.
- Kuo? - klausia jis.
- Iš tiesų aš turėčiau sėdėti kabinete ir rašyti kontrolinį. Bet įvyko nesusipratimas, kuris sukėlė man susierzinimą.
- Tu praleidai daiktavardį. Niekuomet nepraleidinėk daiktavardžių. Jeigu tu praleidi daiktavardį, negaliu suprasti, ką turi omenyje. Tu turi rašyti kontrolinį - bet neaišku, ką. Kontrolinį šūvį? Kontrolinį patikrinimą?
- Kontrolinį darbą.
- Kas atsitiko, kai tu rašei kontrolinį darbą?
- Ten buvo prižiūrėtojos, jos neleido man klausytis muzikos per ausines. Todėl aš tiesiog išėjau.
- Ką jos tau sakė?
- Jos man uždavė klausimų, į kuriuos negalėjau atsakyti.
- Ar gali pateikti vieno iš šių klausimų pavyzdį?
- Jos klausė "Kaip tau gali trukdyti tyla?". Nelabai moku atsakyti į klausimus, prasidedančius "kaip tu gali".
- Jos turbūt priklauso šunų šeimai! - sako jis. - Manau, kad tokiems žmonėms turi būti uždrausta dirbti bet kokioje valdžioje.
- Kam priklauso?
- Šunų šeimai.

Aš imu juoktis. Pasiteirauju, kas ta šunų šeima, nors jau numanau.

- Šunų šeima. Ar jų kalbėjimas tau neprimena šunų lojimo? Toks pat agresyvus. Ar jų elgesys tau neprimena šunų elgesio? Jie nesupranta, kas vyksta, bet vis tiek nori įsikišti. Pasiduoda dresūrai. Vizgina uodegą tiems, kurie duoda gardų kąsnį.
- O kodėl šeima?
- Nes jie neegzistuoja po vieną!

Aš juokiuosi, paskui surimtėju ir paaiškinu, jog tai yra tikrų tikriausias rasizmas, tai, kuo mes čia dabar užsiimame.
- Tada aš esu rasistas, - sako jis.
- Aš esu prieš rasizmą. Mes visi esame žmonės, ir mes, ir jie. Mes visi esame skirtingi.
- Mes esame skirtingi, jie yra vienodi. Pažinsi vieną - pažinsi visą... šeimą.
- Gal jie turi bendrą intelektą, - nesusilaikau.
- Intelektą, - pakartoja jis, nutaisęs skeptišką intonaciją. Aš vėl nesusilaikau ir imu juoktis.

- Na, jie kitokie, jų nervų sistema skiriasi, - sakau. - Bet tai nereiškia, jog kuri nors rasė yra geresnė ar blogesnė už kitą. Gal tu nebendravai su jais artimai, todėl negalėjai susidaryti tikslesnės nuomonės.
- Su jais neįmanoma bendrauti artimai. Aš užaugau tarp jų. Mano tėvai yra tokie. Ar tavo tėvai taip pat yra tokie?
Pagalvoju apie savo mamą.
- Jie tikrai ne tokie.
- Tai tau laimė.
Pagalvoju, ar tikrai man laimė. Ir, kad nukreipčiau pokalbį kita linkme, sakau:
- Šunų šeima.
Ir mes abu juokiamės.

- Koks tavo vardas? - klausia jis vėliau.
Pasakau jam, kad neturiu jokio.
- Ar tu neturi vardo? Kodėl tu neturi vardo?
- Nes mano mama negalvojo, kad jis man reikalingas. O įstatymų knygoje nėra parašyta, jog kiekvienas asmuo būtinai privalo turėti vardą.
- Matosi, kad tavo mama tikrai nepriklauso šunų šeimai, - sako jis.
Aš tyliu. Vėl reikia kąsti sau į ranką, nes pagalvojau kitą draudžiamą dalyką - juk skaudžių temų nėra. Jų būna tik tuomet, jei gyveni neteisingai.


(tęsinys paskui)