Savo rankose ji laikė mano gyvybę. Atidavė jam visai nelauktai...
Akinančios šviesos pasklido po visą salę, o kurtinanti muzika užgulė ausis.
Tarp visų tų žmonių tai buvo vadinama kaifu. Ir jie prisiekė būti kartu amžinai. Ji atsidavė jam.
Toje pačioje aktų salėje, visiems be perstojo judant ir besitrinant vienas į kitą.
Ji atsidavė jam.

Aš išplėšiau savo širdį ir jos vietoje palikau juodą skylę tyliai kartodamas sau, kad “gėris visada laimi”. Aš norėjau tuo patikėti ir nė pats nepajutęs tapau blogu. Amžinai.

Joks kalnas man nebuvo per aukštai, joks miestas nebuvo pernelyg toli.

Gašlūs žvilgsniai nužvelgė mano nuogą kūną kol pasimėgaudamas ėjau salės parketu. Jos veidas persikreipė iš pasišlykštėjimo. Nusižvengiau kaip arklys ir nuspyriau jos sekso partnerį į salės gilumą. Mačiau jį kiaurai. Tai vienos nakties nuotykis. Tik jos negalėjau paliesti. Jos jos jos jos jos jos... Skausmas užpylė smegenis ir privertė atsiklaupti ant kelių. Oda patamsėjo, pradėjo pūti... Jaučiau, kad ji į mane žvelgia neapykantos kupinomis akimis ir ta neapykanta mane žudo tiesiogine to žodžio prasme. Persukau liemenį ir išsikviečiau iš po žemių savo tamsos kariauną. Jie mane išnešė pro duris pusiau supuvusi nuo jos žvilgsnio ir pykčio, o aš palikau salėje to mulkio lavoną. Mintyse regėjau, kaip ji netrunka susirasti naują partnerį ir toliau sau smaginasi.

O gėris ir toliau visada laimi.
Tačiau blogis yra daug subtilesnis.
Gėris nuslepia viską. Savo kilnumu, savo butaforinėmis veidrodžio šukėmis atspindi viską, apdengia savo apgailėtina tiesa daug daugiau neapykantos ir nevilties nei blogis.
Aš negaliu meluoti. Aš visada sakau tik tiesą. Nes aš blogas žmogus.
Todėl ko negalėjau nusipirkti už pinigus, nusipirkdavau už dar didesnius pinigus...

Tik jos kvapas ir žvilgsnis neblėso mano tamsos prisigėrusioje sieloje. Kaip neužbaigtos meilės skeveldra išplėštoje širdyje ta jos šiluma degino man dvasią, braižė krūtinę.
Blogi žmonės yra be galo atviri žmonės, tik jų visi geriečiai iš principo šalinasi. O iš tikrųjų viduje mes turime tiek skausmo ir tiek daug žinių, kad to užtektų visai nacionalinei bibliotekai užpildyti.
Ar kada pagalvodavote kodėl Bondas visada nugali? Arba kodėl kino pramonė vaizduoja blogus žmones tokius galingus ir tuo pačiu taip lengvai sutriuškinamus? Todėl, kad jie leidžiasi sutriuškinami, slapčia tikėdamiesi, kad juos išklausys.
Geras žmogus yra kvailys, besikaunantis su tikslu ir tik prieš blogį. Blogas žmogus yra genijus, kuris kuria ir stato, aukoja visą savo gyvenimą tam tikslui pasiekti. O tikslą sugriauna geras žmogus, kuris neretai paauglystės metu gerdavo, rukydavo ir spardydavo būsimą blogieti į pilvą. Tuo tarpu blogietis sėdėdavo savo menkai apšviestame bute, žiūrėdavo Žmogų- vorą ir tobulėdavo atskirtas nuo visų. Tačiau tuo pat metu, kai blogis pagaliau prasiveržia ir prasideda teroras, blogas žmogus kovoja ne tik su geru, bet ir pats su savimi. Jo įsitikinimai dažnai jo nebedžiugina, kartais jis bando pabėgti, kartais užsitaiso ginklą, tačiau atsakomybė sustabdo pistoletą nuo šūvio... Galiausiai žmogiškumas nugali. Blogis būna nugalėtas. Nugalėtas dar didesnio blogio.

Taigi aš nuspyriau tą susną šalin, o ji manęs vos nesudegino. Buvau išneštas vos ne supuvusių griaučių pavidalu. Man nė motais ta išvaizda, mano galvoje sukosi tik mintys apie ją. Kadangi širdis voliojosi kažkur prie Neries susidariusiame šiukšlyne man buvo nusispjauti ant aplinkinių žvilgsnių. Be to jie ir patys nieko nesuprato – nuo narkotikų paraudusiomis akimis mane stebėjo geri žmonės.

Kol mane gabeno ištikimi pavaldiniai, tamsiosios šmėklos, atmintyje galvoje šmėkštelėjo prisiminimų šešėlis ir aš pamačiau save stovintį tamsioje giraitėje su nulaužta medelio šaka. Visą gyvenimą taip stoviu ir visiškai nesikeičiu. Žinoma, neskaitant fizinių duomenų. Nepaisant augimo, storėjimo, plaukų slinkimo. Aplink mane sukasi žmonės ir jie keičiasi visomis įmanomomis prasmėmis. Kas dabar žino? Gal norėdami pabėgti nuo kažko, o gal norėdami pasirodyti prieš tą augantį berniuką su maža šakele rankoje... Visiškai vienas. Kaip visada... Blogis vaikšto, miega ir gyvena vienas. Niekas nenori būti su blogu žmogumi, geriau jau apsimetėliai geriečiai. Jo, jie geri.

Aišku, tai jos pasirinkimas, ne mano. Tiesiog katinas, kuris mėgo vaikščioti vienas yra vienas dalykas, o blogas žmogus, kuris pasmerktas vaikščioti vienas yra visai kas kita. Ko jūs verkiat, kai šviesiaplaukis gražuolis sužeistas guli ant kalno ir ryžtingai žiūri į tolį, o jo namie laukia juodaplaukė gražuolė? Vos tik visų akys nusisuka nuo nelaimingojo jis iškart puola į karštos užsienietės glėbį, o savo žaizdą įžūliai palieka laiko tėkmei. Tuo tarpu niekas neprisimena kokiame nors urve iš skausmo besiraitančio blogo žmogaus, kurio veidas šlykštus, o dvasios žaizdos – niekuomet neužgyja. Jokios merginos tokių nelaukia, tokių nemyli.
Taigi taigi...

Stovėjau taip ant namo krašto ir skaičiavau ant pirštų žvaigždes. Tam reikalui turėjau tūkstančius pirštų, kuriuos galėčiau naudoti skaičiavimams. Tikrieji blogiečiai gimsta naktį. Naktį juos ir atpažinsi. Jie vaikšto vieni, jie visuomet pasakys tikslų žvaigždžių skaičių danguje ir niekuomet nenorėsi su tokiu susidurti akis į akį. Tai ne kaliniai ir ne nusikaltėliai. Tai tiesiog blogi žmonės.

Gali tikėti, gali netikėti. Tavo požiūris suteiks šiai pilkai temai daugiau ryškumo...