Inkarų takas pušų ošimu vedžiojo mane pajūrio kopomis. Inkarai sekė legendas apie bangas, bures, po jomis plušančių jūreivių atradimus. Tačiau nieko daugiau. Daugiausia man pasakojo prie jų padėtos varinės lentelės su užrašais apie dydį, svorį, kokiam laivui priklausė.
        Metaldirbiui tai buvo jo darbo vaisius, primenantis liejimo formas ir čiurkšle bėgančią, karščiu teliūskuojančią, raudoną geležį. Atminė, kokie gražūs, žvilgantys jie buvo tik sutverti. Jam  suspaudė gerklę bežiūrint į šiuos juodai surūdijusiai apsamanojusius jo kūrinius.
        Dailininkas, netoliese pasistatęs molbertą, įžvelgė grakščių linijų delfinus, čia panyrančius, čia vėl iškylančius virš bangų. Priėjęs prie, beveik baigto, paveikslo pamačiau saulėtekį ir rausvuose žaismuose blyksinčias grandines, o po jomis nenusakomos formos vandenyno gelmių gyventojus, įsikibusius ir nepaleidžiančius jūrų keliauninkų.
        Nejučia atkreipiau dėmesį į būrelį svečios šalies jūrininkų. Jie, tyliai stovėdami, žvelgė į inkarus, o lūpose vingiavo nostalgiškai svajingos šypsenos. Kiekvienam jų  metaliniai galiūnai buvo savotiškai mieli. Vienas juose matė, po ilgo plaukiojimo, pasibaigusią alinančią kelionę ir laukiančius jaukius namus, kitas po kojomis pajuto taip išsiilgtą tvirtą žemę, trečias išvydo stalą bare, visą nukrautą putoto alaus bokalais, ketvirtam jie priminė dailiai mielus belaukiančios mylimosios bruožus. Jų šypsenos rodė, kad kiekvienas mato kažką savo, gražaus ir tik jam suprantamo.
        Aš nesugavau jų minčių polėkio, tai buvo tik spėjimas. Bet jų šypsenų svajingumas man tapo švelniai artimas.
        Prisėdęs greta dažais kvepiančio molberto, paėmiau popieriaus lapą, pieštuką ir pradėjau aprašinėti, kaip inkarų take stebėjau, savo skirtingose pasaulėjautose, paskendusius stebėtojus.