Kad būtum šventa, būtum keliavus
Be švino odos ir be sandalų,
Mintys susisuktų į kamuoliukus rožinio,
Ir prie akmenų kojos neliptų.

Naktys prajuokinto šnabždesio,
Grindys, apsunkusios išsekusių kojų,
Neužsikrėsi malda,
Kuri linguoja hamake.

Iškirsti medžiai ir sąžinės
Vėlių pavidalu ant kelmų flirtuoja.
Jos visos paliko tave,
Kasmet po vieną išsilaidojo.

Ir tu nekalta tariesi,
Suglumusi prieš dangų,
Kuris kada nors išlis paslaptimis,
Ir raudoni žandai
Sugaudys žvaigždes bėgančias.

Kelias aplink šventus akmenis
Su nuskurusiom vizijom,
Su žvyro dėmėm odoje,
Be papročių, be proto,
Ir sugauta žvilgsnio,
Dar liūdnesnio nei kada nors
Veidrody.


Pivašiūnai