Klaidžiojau netiesosos labirinte, juodam kampe pametus tavo šypseną, kuri šildė tamsioj nakty. Iš delnų iškrito laimė ir pavirto nevidonės akimis, kurstė, graužė – paklausiau. O iki tol dovanojau savo meilę tavo kolekcijai. Bet per vieną naktį tamsiausioj nepažįstamo miesto galvėj viskas pasikeitė. Iš gilių žemės gelmių išsiveržė pragaro ugnys ir užtvindė mano akis neapykanta. Ėjau nežinodama, kur bus kelio galas. Už kiekvieno kampo nuošaliausiuose skersgatviuose mojuodamos apipuvusiomis rankutėmis kvietė nuodėmingos pagundos. Šaukė, klykė, gąsdino. Lietus pabėrė šaltus lašus man į delną, akis, veidą. O aš ėjau tamsaus miesto labirinto gatve be tikslo, iš paskos vilkdama surūdijusia grandine prirakintą meilę. Ji spurdėjo ir trukdė judėti greičiau... Ir tada supratau, kad meilė – tai kančia, nes tamsiam pagundų skersgatvy pamečiau tavo šildančią šypseną... O ją rado kažkas kitas...