ANTRADIENIS, RUGSĖJO 2.

Antroji diena mokykloje. Prie klasės durų mane pasitinka viena iš tų merginų, kurios sėdi priešais.
- Labas, Toni! - sveikinasi ji. – Laukiam tavęs!
Skamba draugiškai. Vakar ji iš manęs juokėsi, bet gal tik todėl, jog matė mane pirmąkart. Atidžiai į ją įsižiūriu. Ji labai aukšta ir liekna, plaukai ilgi ir šviesūs, akys rudos. Aš taip pat draugiškai nusišypsau.
- Labas, bet aš dar nežinau tavo vardo.
- Aš Ernesta, vadink mane Erna, - prisistato ji.
- Malonu susipažinti.
Noriu eiti į klasę, tačiau Erna mane sustabdo. Ji įkiša galvą vidun ir šūkteli:
- Ei! Tonis atėjo!
Išgirstu kikenimą. Mane apima bloga nuojauta.
- Mes tave supažindinsim su Irka, -sako Erna ir nusiveda mane į klasę.
Mano suole sėdi dar nematyta mergina. Ernos draugė laiko jai uždengusi akis.
- Tavo suolo draugas jau čia, - sako ji. – Jis toks fainas, gražus, nuostabus…žodžiu, kaip tik tavo skonio!
Dabar viską suprantu. Jos nori tik pasijuokti iš manęs. Nėra jokio draugiškumo. Neverta niekuo tikėti.
- Susipažink, čia Tonis, - Ernos draugė atidengia merginai akis. Erna pastumia mane link jos. – Toni, čia Irka.
Ji išsižioja, mane pamačiusi. Pažvelgia į savo drauges sutrikusi.
- O sakėt, kad jis fainas. Durnės!
Jos ima žvengti. Irka vėl į mane pasižiūri ir taip pat ima žvengti.
- Gerai mes čia tave išdūrėm, ar ne? – juokiasi Erna su savo drauge.
Irka atrodo kietai. Jos plaukai juodi su raudonom sruogelėm, ji užsisegusi antkaklį su spygliais. Kita draugė apsivilkusi marškinėlius su geriausios pasaulio grupės nuotrauka ir apsiavusi kareiviškus batus.
- Oi, pamiršom pasakyt! – šūkteli Erna . – Jos vardas Danga. Bet gerai čia buvo, ar ne? Irkos reakcija…chi chi chi.
Ji išpučia akis ir išsižioja, vaizduodama Irką.
- Gerai jums, kad galit iš manęs pasityčioti, - sakau.
- Niekas iš tavęs nesityčioja! – atkerta Danga. – Mes čia Irkai bajerį padarėm!
- O ką, gal įsižeidei? – klausia Irka. – Įsižeidžia tik durniai!
Erna prunkšteli.
- Išvada: Tonis – durnius.
Jos vėl ima žvengti. Labai juokinga.

......................................

Antroji pamoka. Informatika. Vos įėjęs, mokytojas klausia:
- Kur Tonis Balakas?
Atsistoju ir pasirodau. Mokytojas apžiūrinėja mane smalsiai.
- Gali sėstis.
Jis ima pasakoti apie tai, ką mes mokysimės šį pusmetį. Aš įdėmiai klausau. Artimiausiu metu rašysime referatą. Apie ką? Apie kompiuterius ir jų dalis. Kaip rašyti tą referatą? Reiks išsirinkti vieną temą iš kelių nurodytų, suieškoti internete viską apie tai ir iš daug informacijos šaltinių sudaryti vieną. Nieko nėra lengvesnio, pamanau aš.
Irka nuobodžiauja. Ji išsitraukia iš kuprinės mažą diktofoną ir parodo jį man. Tada pareiškia:
- Žiūrėk, kas dabar bus!
Ji nusišypso ir įjungia diktofoną.
- Kokia nuobodi pamoka, - pasigirsta.
Visa klasė ima žvengt, taip pat ir aš. Tik dabar pastebiu, jog Rudžio nėra. Labai tuo apsidžiaugiu.
Mokytojas neatkreipia dėmesio į šią pastabą. Kalba toliau lyg niekur nieko. Irka ima apžiūrinėti randus ant mano rankų. Ji kumšteli Dangai su Erna ir parodo joms.
- Vau! – šūkteli Erna. – Kas tau buvo?
Danga paima mano ranką ir ima tyrinėti pirštus.
- Rimtai, Toni, nuo ko tau tie randai?
Jos visos trys žiūri į mane, tikėdamosi išgirsti kokią šiurpią istoriją. Aš prisimenu save, kai man buvo penkeri su puse. Tada mano pirštai buvo smarkiai pažeisti ligos, vos galėjau juos sulenkti ir visiškai negalėjau ištiesti. Volis su daktaru Eriksonu nusprendė, kad reikia operuoti. Tai kainavo beprotiškai daug pinigų, tiksliai nepamenu kiek, bet buvau šokiruotas, kai išgirdau.  Tai nebuvo mano pirma operacija, aš nė trupučio nesijaudinau. Man darė vietinį nuskausminimą, aš visą laiką buvau sąmoningas ir netgi stebėjau, kaip daktaras Eriksonas su kitu gydytoju, kurio pavardės neprisimenu, pjaustė mano rankas. Aš nebijojau. Buvau tik penkerių su puse ir man niekas nerūpėjo.
- Operacija, - sakau.
Jos atrodo šiek tiek nusivylusios. Tikėjosi išgirsti ką nors baisesnio.
- Labai skaudėjo? – pasiteirauja Irka.
- Ne, - iš tikrųjų, kai nuskausminamųjų poveikis baigėsi, aš vos neišprotėjau.
Danga dar kartą pasižiūri į mano pirštus.
- Vargšelis, - sako ji su užuojauta.
Geriau patylėtų. Nekenčiu, kai žmonės manęs gailisi.