*
Eini žvaigždynais, jūromis, kalnais--
Žmogaus mintis save visaip ramino--
Nubarstė Tavo plaukus pelenais
Ir gėrė taurę Tavo kraujo - vyno,

Galybę stulbinančių bokštų statė Tau--
Į statulas, paveikslus, aukso indus dėjo
Tave sudaiktintą, o pasakų dangau--
Jie šventino Tave, bet patys nešventėjo--

Hierarchijomis, iždais apsisupę,
Viens kitą laimino, į dangų kėlė gyvą--
Juodi šešėliai vijo laiko upę--
Žydėjai Tu erškėčiu ir alyva

Ties griūtimi smėlingo žemės būsto--
Žmogaus Tau pastatytųjų namų keistų--
Ir erdvę begalinę kaip žvaigždynais pusto
Matei Visatą nešdamas ant Savo Delno Tu--

Eini žvaigždynais , jūromis , kalnais...