Tas vėjo staugimas už lango truputį gąsdino. Ir garsų, rodos, per daug. Bet kol jaučiu Tavo ranką savojoje ir matau Tave- viskas gerai. Juk pats taip sakei.  
  Krūpteliu, nes išsigąstu dūžtančio stiklo garso. Tu tik prasimerki ir sumurmi, jog nėra ko bijoti.
  Nėra tai nėra, pasakau, ir jaučiu, kaip pradedu drebėti. Nežinau- iš išgąsčio ar iš šalčio.
  Juk sakau, nėra ko bijoti. Tu pasakai tai pakeltu tonu.
Na taip, pradėk šaukti ant manęs, tuomet visos mano baimės  tikrai išgaruos, susimuturiuos į kamuolį, pakils... ir išdauš kitą langą.

  Turbūt miegojau. Kaip spėju, labai neilgai. Niekas nepasikeitę- vėjas, Tu, stiklo šukės, net nepajudėjau miegodama. Cha, lyg būtų čia kur.
  Mažas kambarėlis, ne didesnis nei elektros skydinė, esanti netoli „Bažnyčios kiemelio“. Gulint neina tiksliai apskaičiuoti šio kambarėlio matmenų, tačiau manau.. trys metrai ilgio ir trys su puse arba keturi pločio. Dvi lovos kampuose. Du langai. Mediniais rėmais. Pro vieną matyti miškas žvaigždės, nes jis išdaužtas. Vėjo. O kiek šiame kambarėlyje žmonių? Gal 15. Sėdi, guli- miega.
  
Baksnoju į tave pirštu ir sakau, kad jei nepabusi, aš išeisiu.
Eik, atsakai abejingai, bet mano ranką suspaudi dar stipriau.
Pasakau, jog man skauda, o tu užuot paleidęs ar atsiprašęs, suspaudi ją dar labiau.
Ei, man skauda, pasakau tai pakeltu balso tonu ir išgirstu, kaip kažkas sukrebžda už manęs. Turbūt pažadinau.
  
  Bandau nusiraminti. Beveik verkiu, tačiau ne dėl rankos skausmo (kurią Tu jau buvai atleidęs, bet ne paleidęs), tačiau dėl to, jog čia ėjau. Bus smagu, sakei. Na taip, kaip galiu netikėti, juk Tu Mano Gyvenimo Meilė. Maniau.
  Tu bandei persiversti ant kito šono ir aš išlaukusi tinkamos akimirkos sprukau. Jaučiau po savo kojomis kūnus. Nežinau, dar gyvus ir sapnuojančius ar paralyžuotus, gal net mirusius. Per ašaras nemačiau, kur bėgu, girdėjau Tavo balsą už savęs. Ir juoką.

Kur buvai, klausia tėvai. Jie manim rūpinasi.
Ei, šnekėk su mumis. Jie rėkia.

Pėda kraujuoja. Matyt, persipjoviau užlipdama ant šukės. Ką matau užsimerkus? Tuščia alkoholio tara, švirkštai.

Atsimerk, rėkia kažkas.
Nerėk, aš nesu kurčia.

  Mano kambarys. Man pasako, jog visą naktį rėkiau ir kažką burbuliavau. Be to- verkiau. Niekaip nėjo manęs prižadinti ir visi jau buvo išsigandę.
  Man viskas gerai, pasakau ir persivertus ant kito šono užmiegu.