*
Tu stovi virš Visatos Paslapties--
Galaktikų pūga balta praskrieja...
Ar žemiška širdis kada lytės
Įkūnytą skaistybėj akmenį ir vėją--

Kai suklumpi, žmogau, prie Tos Ribos šventos,
Kur net skaisčiausiam angelui neleista
Paliest sparnu, šauki žaibus audros
Ir pragaro nuodingo lavą keistą

Juodoj nakty... Gyvenimo laivai
Baltais drugeliais blaškosi ir krinta--
Ir nežinai, kodėl atkeliavai
Per Amžinybės baltą girią... švinta

Visatos angelui žvaigždės pamojus
Žaliuoju spinduliu pro meilės didžią širdį--
...Karaliau Begalybės, mūsų žemės rojų
Šėtoniški kerai klasta apgirdė--

Tu stovi virš Visatos Paslapties...


**
Į Tavo pėdų atspindį žvaigždynai nyra,
Karaliau neapsakomos Šviesos--
Siuntei į Žemę angelą Tu tyrą,
Kurio sparnuos balti laivai nešios

Drugelių rytą ir svajonių pilį--
O jūra, jūra blaškos be krantų--
Skausmingą gaublio jūrą myli
Ir žydi baltu Tėvo sodu Tu,

Arba erškėčiu raudančiuose vėjuos,
Betemstančiuos ties skardžių griūtimi,
Kur rudeniu pakvipusios alėjos
Ir akmenų rasa keistai rami--

Joje žvaigždynų gelmės kaista žalios
Ir nebūties šešėlių žavesys--
Nesužinosim niekad Tavo Galios,
O Kosmoso Karališka Širdis--

Į Tavo pėdų atspindį žvaigždynai nyra...


***
Vidurnakčio laiptai sutemę,
Šešėlių pulkai iš šalių--
O Tu vis eini per mūs žemę
Kaip vėjas, kaip vėjas gėlių...

Išsineria bokštų grimasos,
Šešėliai nualpsta staiga--
O Tavo kojos vis basos
Žaibuos ir erškščiuos degą--

Paklydusio angelo gaila
Ir mažo laivelio nakty--
Pražydęs paguoda ir meile
Prie rudenio slenksčio arti

Stovi Tu žvaigždėmis apsisiautęs
Gyvybės blyškiam švytury--
Ir trupa mus šaldantis skliautas--
Kaip saldžiai bedugnę geri,

Širdie, tu širdie iškankinta,
Ir aukso ir purvo versmės--
O snaigės sidabriškai krinta
Ant dūžtančio varpo giesmės--

Vidurnakčio laiptai sutemę...