- Aura! Pagaliau... – pajutau ant skruosto vyro lūpas.
Po to pamačiau jo ašarotas akis. Niekuomet nebuvau mačiusi ašarų šiose akyse.
- Viskas gerai, - suskubo pasakoti, - Silvestra sveika, pasiridenus buvo krūmo link. Matai, tu nelygią vietą pasirinkai.
- O katės?
- Nereikėjo palikti sviestainių ant patiesalo – užuodė.
- O kraujas, kraujas? – viską aiškiai atsiminiau.
- Ne kraujas ten buvo, o vaiko erškėtrožių arbatytė išsipylė.
- Na va. Jau šypsomės, - pasilenkė prie manęs ką tik įėjęs į palatą gydytojas, - išplėskit labiau akis. Turiu pažiūrėti. O jūs išeikite, - pasisuko į vyrą.
   Po daktaro apžiūros ėmiau dairytis. Palatoje gulėjau viena. Kas man darosi? Viskas taip paprasta – nelygi vieta, paprasčiausios smaguriaujančios sviestainiais katės, dukružės arbata. Juk visus įvykius, kuriuos lydi mano baimė, galima logiškai paaiškinti. Išskyrus košmarinio sapno vaizdinius ir gamyklos rūsį. Juk aš prieš sapną nebuvau ten buvusi. Nors... Senoje gamykloje, kur prieš tai dirbau, rūsys buvo labai panašus. Ir keli suoliukai buvo...
- Čia tau, - iš koridoriaus pasirodė vyras su nedidele puokštele gėlių, - prie dispanserio parduoda, - tarsi pasiteisino paduodamas. Paskui pasisuko į duris:
- Štai čia mano brangioji guli. O jūsų?
   Prie durų su panašia puokšte rankose... stovėjo Šiurpas.
   Mūsų akys susidūrė ir aš automatiškai sugriebiau vyro ranką, o iš vokų pasipylė ašaros. Ėmiau sunkiai alsuoti.
  - Kas tau? – išsigando maniškis, bet pamatęs į ką šitaip išplėtusi akis žiūriu, paaiškino, - kartu pirkom gėlytes. Jo mylima moteris jau seniai čia gulinėja.
   Man vis dar buvo negera, nes tai girdėjau, tai ne – vyro žodžius. Supratau,kad turiu viską papasakoti – patikėtų ar ne, nes turiu paprašyti,kad jis liktų ligoninėje prie manęs. Aš negaliu likti viena, kai čia vaikšto Šiurpas, žmogus su kruvinais dantimis,kuris sapnuojasi mano košmaruose.
  Kalbėjau ilgai, kartais net perdaug skubėdama – nuo pat pirmos dienos.
- Aura Aura, - nustebęs linkčiojo sutuoktinis, - o ko tu man anksčiau nesakei? Ko nesakei?
- Bet ar tu tiki, - vis tikslinausi.
- Tu perdaug logiškas ir protingas žmogus, Aurelija. Aš tave pažįstu tiek laiko. Kaip galėjai pagalvoti,kad pasijuoksiu?
    Baigus pasakojimą, suglebau.
- Tai tas solidus vyras primerktom akim – Jonas Saulevičius? Hmm... Reikia pagalvoti. Kažkaip viskas pripainiota. Hmm. Tuoj ateisiu.
   Grįžo su procedūrinio slaugytoja, kuri man suleido kažkokius vaistus.
   Atsibudau tik kitos dienos popietę, prie manęs sukiojosi mano draugė Jūratė.
- Laba diena, - šypsojosi ji, - taviškis paprašė pabūti, išėjo darban. Sakė, ir tavo gamyklon užvažiuos.
- O ko? – kažkodėl išsigandau, bet Jūratė nežinojo.
    Po kiek laiko, papietavusi ir atlikusi masažo procedūrą ( atpalaiduojančią nervinę įtampą) išėjau su drauge pasivaikščioti į dispanserio kiemelį.
   Stefaniją pastebėjau iškart. Ji krypavo kaip visada, kiek susikūprinusi ir susirūpinusi. Kai priėjo arčiau, pamačiau dar ir užverktas akis.
- Labas, vaikeli. Viešpatėli, juk sakiau –lėk greičiau  iš to darbo. Dabar ir pati kaip Jolita  čia pat atsidūrei.
- Tai jūsų duktė čia gydosi?
- Čia. Bet taip ilgai, taip ilgai Ir vis blogyn. Va vakar užėjo koks priepuolis. Ėmė garsiai miauksėti ir šaukti – kol pribėgo sanitaras, visa iki kraujų apsidraskė. Ir taip giliai. O aš neseniai jai nagus buvau apkirpus. Guli dabar balta balta...prie lovos pririšta.
Stefanija verkė kažkaip keistai –be ašarų. O gal tiksliau –kūkčiojo.
Aš staiga supratau: Saulius Jonevičius.
- Ar ne Saulius Jonevičius  buvo jos lankyti? Ar Šiurpas ateina pas jūsų dukrą, Stefute?Vakar mačiau. Su gėlėm.
- Buvo. Ak, kiek prašiau,kad neleistų jo. Taigi jai po tų vizitų visokie priepuoliai ir užeina.
Staiga pasilenkė man prie ausies ir ėmė šnibždėti:
- Pati mačiau vieną sykį, kai iš rankovės išlindo plaukuota letena su smailiais nagais...Demonas jis. Demonas...Einu žvakelių į bažnyčią pastatysiu. O tu sveik, dukrel, ir nebegrįžk į tą pragaro irštvą –argybą. Petrelio gaila...
Jau eidama pro vartus dar ilgai burbuliavo sau po nosim.
Dabar jau žinojau,kad šioje ligoninėje guli Jolita.Nusprendžiau –būtinai nueisiu su vyru jos aplankyti. Gal kas paaiškės?
Jolita atrodė visai kitaip nei aš įsivaizdavau –plačių pečių, kresno sudėjimo, didele kuprota nosimi. Mano vaizduotėje ji buvo blondinė , smulkutė, neįsimintinų veido bruožų.
- Kas jūs tokie?- kai priėjom prie lovos ir pasisveikinome, gan nedraugiškai pasitiko. Pokalbis nesiklostė. Kalbėti apie gamyklą ji visiškai neketino. Tik kai pasakiau, kad jau pirmą dieną man įkando katė,prapliupo:
- Dabar jis tave ės. Ės, ės, ės ir tu norėsi žalios vištos mėsos. Sapnuosi ją, sapnuosi baisius sapnus. Aš mačiau tave sapne –tu kramtei Miko ranką.Miau...miau....miau,- netikėtai ėmė miauksėti.
Pasikeitė jos veido išraiška . Staiga ji šoko ant mano vyro,bandydama suleisti dantis jam į kaklą. Pasirodo, jai pavyko atsirišti. Sutuoktinis stipriai stūmė ją nuo savęs, vis palenkdamas galvą tai į vieną, tai į kitą pusę.
Aš išbėgau kviesti medicinos darbuotojų.
Jolita vėl buvo paguldyta į lovą ir pririšta. Kol ją rišo, ligoninės pižama prasisegė. Ant kūno matėsi įdrėskimai –tiesūs ir gilūs.
Daugiau lankyti Jolitos nėjome. Vyras buvo įsitikinęs, kad šių nesąmonių jau man gana ir aš turiu susirasti kitą darbą. Tačiau...lengva pasakyti, sunku padaryti.