Nakties vėsa maloniai glamonėjo – laižė mano kojas, bučiavo veidą, gaivino visą kūną. Jutau – mylėjo mane. Nesipriešinau, leidau šiai palaimos būsenai pleventi laike ir erdvėje. Supanti visuma priėmė mane tokį, koks esu. „Karalienės Visatos vaikas...“ – tarsi girdėjau šnabždančias žvaigždes, maloniai dovanojančias man savo tolimą spindesį. Dovanojo be naudos sau, tuo dar ir dar kartą parodydamos savo didybę ir amžiną meilę. Kalbėjau su jomis. Negirdėjau grįžtančių žodžių, garsų, bet jutau jų šilumą ir jaudinantį prisilietimą. Buvo gera... Krūtinė pildėsi nuostabiausiais jausmais, nenusakomu džiaugsmu ir... pasitikėjimu, išdidžiu savojo „Aš“ jutimu. Pūstelėjo vėjas. Šalia, tamsiame nakties horizonte, esantis miškas ūžtelėjo, tarsi pritardamas bendrai pojūčio nuotaikai. Kartkarčiais pasigirsdavo paukščio klyktelėjimas, o įkyrus uodų zvimbimas pildė nuostabią momento muziką. Saulės spindulių įkaitinti debesys atvėso, patamsėjo, apsunko – pavargo per dieną banguoti amžinojo gėrio jūroje – danguje.
„Ar vieni?“, – mąsčiau, gėrėdamasis mėnulio pilnaties liejamu spindesiu. „Ar vieni?“, – hipnotizavo svajingoji Kasiopėja ir vis dar neiššovęs Šaulys. Ir Gyvatė danguje – ne nuodai, bet gyvybė, amžinas atsinaujinimas ir niekada neišnyksianti ateitis. Paukščių Takas... „Bent po plunksnelę“, – pagalvojau, pats sau šypsodamasis, – „ir viso pasaulio ikarai pavydėtų man...“ Lyg suprasdamos, žvaigždės vylingai, rodos, dar skaisčiau mirgėjo savo jausmų šviesa tolumos mėlyje aukštai aukštai. Tai – man... „Ir nereikia man tų plunksnų“, – mintis perskrodė kiaurai. –- „pati gražiausia ir svarbiausia plunksna esu aš pats“.
Iškrito rasa. Vėsus jos prisilietimas prie mano pavargusių kojų privertė grįžti į realybę – taip, mano kojos liečia Žemę. Tačiau svajos, užauginusios sparnus – mano sparnus – jau nebepaleido, nešė į erdvę. „Gaila, kad neužmatau toliau. O kas ten, už matomų ir nematomų žvaigždžių?“, – minties šešėlis nuslydo veidu. Žvaigždės valiūkiškai šypsojosi, mirksėdamos savo ištikimybės akimis.
Nušvitusi naktis. Svajonių ir susitaikymo naktis. Mane šiąnakt bučiavo Visata... Ir, jei anksčiau jutau, tai dabar – žinojau, kad niekada neištirpsiu nežinomybėje. Aš būsiu. Tik kur...
Aušrinė vėl mirktelėjo. Man. Gal ten?..