Grįžusi namo, pati sau pažadėjau, kad apskritai negalvosiu apie darbą, Glorijos prašymą, užbintuotą Margo ranką, apie Jolitos ligą. Man reikėjo poilsio. Aš net nenujaučiau, kad mano dirbtinai užslopintas jautrumas išsiverš didžiule jėga ir dar labiau pastūmės į mistinių įvykių verpetą.
   Kitą dieną nuo pačio ryto švietė saulė, kieme buvo šilta. Už mūsų namo gan nemažas, jaukutis parkelis su išpuoselėtais takeliais ir neseniai išdažytais suoliukais šalia jų. Tačiau aš nusprendžiau – puikiai pasėdėsiu su Silvute tiesiog ant pievos. Įsidėsiu sviestainių, mineralinio, pasiimsiu pluoštelį spaudos bei, aišku, buteliuką skanios arbatos dukrai. Išpuošiau savo atžalą nauju, draugių padovanotu, raudonu vasariniu  kostiumėliu, anytos nunerta  kepuraite.Tikras stebuklas! Tokia graži ji man atrodė. Pakilnojau iš džiaugsmo į viršų, išbučiavau skruostelius. Išėjau puikiausios nuotaikos, veždama mergaitę vežimėlyje, kurio apačioje gulėjo patiesalas, pasiūtas iš storos naktinės užuolaidos, todėl gana minkštas ir patvarus. Ant jo Silvestra greitai užmigo. Suvyniojau į lengvesnį audeklą, kad uodai nesukandžiotų.Pati atsiguliau šalia, vartydama įvairius žurnalus       (Viktorija dirbo mokykloje sekretore –atnešdavo paskaityti.) Spauda brangi- neprisipirksi.
    Glorija atsirado visiškai netikėtai. Atvažiavo su antruoju vyru.
- Vos tave radau, -šnekėjo žaižaruodama akimis,- susipažink. Mano vyras Viktoras Bistreika.
Juk žinai,kad dabar esu Glorija Bistreikienė?
   Susipažinimo ceremonija buvo atlikta. Bistreika, be abejonės, man negalėjo patikti. Tai buvo savotiškas išankstinis nusistatymas. Puikiai bendraudavau su Glorijos pirmuoju. Ak, seni geri laikai.
- Brangusis, dėkui, kad padėjai rasti Aurutę,- atsisuko Glorija į vyrą,-o dabar lūkterėk
mašinoje. Mudvi turime pasikalbėti. Reikalai..
  Viktoras nuėjo tingiai dairydamasis į šalis. Silvestra pasimuistė, paverčiau ją ant šono.
  Glorija tuoj ėmė girti mano gražuolėlę.
- Į mūsų giminę,- pagaliau padarė tvirtą išvadą. Dukrytė tarsi supratusi, atsimerkė ir nusišypsojo.
- Miegok dar, pamiegok,- vėl paverčiau vaiką. Dabar į kitą pusę.
Kad mergaitei nepamaišytume giliau įmigti, truputį paėjome į priekį . Juk reikėjo pasišnekėti.
- Tu negali prašytis vėl į penktą postą. Įtartinai atrodys. Gudrauk –gal pamainos metu susikeisi
su kuo nors. Sugalvosi priežastį. Tada parašyk man žinutę –kada ir kiek tu ten būsi. Jonevičius turėtų šįsyk nedirbti. Į mašiną būtinai įlipk, apžiūrėk, paskaičiuok, tik „nematyk“ to, ko bus per daug. Juk supranti? O mes pakeliui iškrausim perteklių ir į kitą gamyklą atvažiuosim tip top pagal važtaraštį. Taigi rizikuojam daugiausia mes – mūsų parašai, mūsų rizika kelionėje,- ramino lyg mažą mergaitę. Tarytum aš nesuprasčiau, kad rizikuoju tikrai nemenkai ir aš. Priklausomai nuo išvežamos „ į šoną“ produkcijos vertės...
    Kai atsisukau – ant patiesalo tupėjo kelios juodos katės ir kažką kramtė. Mano kūdikio nebuvo. Tik rausva balutė toje vietoje, kur ji gulėjo.
  Ėmiau spiegti taip, kad, rodos, suplyš visi viduriai...
          -   Jis suvalgė mano vaiką! Jis suėdė Silvestriukę !-rėkiau tol, kol netekau sąmonės...
Atsipeikėjau tik ligoninėje.