Išskleidžiau sparnus, atsispyriau nuo žemės, plunksnomis paliečiau žolę ir įkvėpiau oro. Išplėšiau širdį ir įsmeigiau giliai į dirvą, o jos dvokas persmelkė visus pojūčius ir štai – aš TAI padariau. Esu laisva, sumindyta, pasėjusi, paslėpusi jausmus giliai. Joks karštis neištirpdys, tą ką paėmiau į rankas. Lava neužgniauš kvapo, o ritmingais atodūsiais iš lėto skaičiuosiu valandas. Kiek dar liko? Kiek dar šoksiu aukštyn, skaičiuosiu žvaigždes, mylėsiu vienatvę...
Juokas kutena ašaras... Negaliu susilaikyti...