Prašau atleisti man už tai, kad gimiau. Aš nenorėjau. Todėl galit smerkti mane ir daužyti lazdomis – aš nesu kaltininkas. O pats ir toliau galvosiu, kad jei jau atėjau į šį pasaulį – tai su tikslu. Negriūsiu, kol jūs mane smūgiuosite. Žiūrėsiu į akis, kai drabstysit purvais, ir rėksiu, kiek tik leis gerklė, kad esu laisvas. Jei kartais paslysčiau – visuomet bandysiu pasikelti. Negalėdamas stovėti ant savo nuosavų kojų – ieškosiu naujų. Susižeidęs gydysiuosi, o praradęs artimą – amžinai liksiu su juo.

Išaiškinęs Jums visą tai, aš dar kartą prašau atleidimo už tai, kad gimiau.

Teisingai. Aš nesiginčiju dėl savo kaulų struktūros ir nereikalauju kompensacijos, o tiesiog prašau atleidimo.
Taip, tik tiek.

Aš suprantu, kad atleisti žmogui už tai, ko jis nepadarė, yra sunkiausia. Bet Jūs pasistenkit. Juk visi mes esame paprasčiausi žmonės. Žmonės žmonėms.

Ir negriaukit mano tikėjimo sienos, ji ir taip trapi.
Ačiū.