Pilkos dulkės nusėdo ant žemės,
Byra smėlis iš mano delnų.
Slenka vakaras tyliai sutemęs.
Savo laimės ieškoti einu.

Kelias ilgas vis bėga pro šalį
Akmenuotu siauru krašteliu.
Mano kojos užkliūti negali –
Aš einu savo laimės keliu.

Šlama beržas, pasviręs prie tako,
į mane žvaigždės tiesia rankas.
Man sutikti keleivio neteko,
Prasilenks su manim dar kažkas.

Laikas lekia, rodyklės nestoja.
Sukas, skrieja dienos taip greit.
Žingsniai vargina, nutrina kojas.
Aš turiu juk į laimę nueit.

It žvaigždelės nušvinta akys –
Jau arti... Tai žinau ir jaučiu.
O širdis be atodūsio plaka:
Suradau aš tą kelią pati.