„Pesimizmo meistru“ tituluojamas žudikas vėl neduoda ramybės miesto policijai, o jo paliekami laiškai šalia kiekvieno lavono eilinį kartą pravirkdė prie televizorių prilipusias bobutes, kurioms tik ir reikia kažko tokio. Žudiko meistriškumu neabejoja niekas, o jo skiriamasis bruožas – aukų veiduose išpjauta kvaila šypsena nuo ausies iki ausies. Laiškų turiniai esti pesimistiški ir visuomet sprendžia būties klausimą.

Štai tokia beletristika užsiima žiniasklaidos atstovai. Ką gį...
Sviedžiau laikraštį šalin ir užsimoviau juodas pirštines.
                - Žinau, kad turinys pesimistiškas... – tyliai pasakiau rakindamas duris. – Aš pats tuo pasirūpinau.
Vairuot nemokėjau, todėl pasileidau alėjos plytelėmis bėgte, kiek tik sveikata leido, kol pagaliau pasiekiau dvyliktu numeriu pažymėtą namą. Giliai alsuodamas, užkopiau iki penkto aukšto ir pabeldžiau į duris. Jos plačiai prasivėrė ir išlindo piktas, nesiskutęs žudikas su virtuviniu peiliu rankose.
                 - A, čia tu. Gerai, užeik.
Įlindau į jo kuklų butą ir nejaukiai apsidairiau aplink. Štai taip gyvena žudikas...
Numečiau pluoštą ranka parašytų laiškų ant stalo ir drovėdamasis svetimo buto, prisėdau. Žudikas atidarė kelis butelius alaus ir vieną padavė man. Nesiginčydamas paėmiau jį ir nugėriau gerus keturis gurkšnius. Tuo tarpu jis, nekreipdamas į mane dėmesio, atsilaužė šmotelį sūrio ir užsigėrė alumi. Naudodamasis proga, išsitraukiau pinigų ir padaviau jam. Žudikas perskaičiavo kupiūras ir įsidėjo jas į kartoninę dėžutę, kuri mėtėsi ant šaldytuvo. Įpusėjęs savo butelį, aš liūdnai nusišypsojau ir tyliai pasakiau jam:
                   - Aš bijau, kad man jau galas.
Žudikas, nustebęs ir pagautas susidomėjimo, atsisuko į mane ir, atsikandęs sūrio, paklausė:
                   - Kodėl? Kažkas mus įtaria?
                   - Ne, neįmanoma, – atsakiau jam ir pats pasimėgavau tokiu atsakymu.
Aš iš tikrųjų buvau nesusekamas, nes mano reputacija – švarut švarutėlė. O po savo sparnu turėti profesionalų žudiką labai patogu. Tačiau pamatęs jo klausiamą žvilgsnį atsitokėjau ir paaiškinau:
                    - Matai, man darys tonzilių operaciją...
Ištaręs tuos lemtingus žodžius, išmaukiau didelę dalį alaus. Tuomet pakėliau nuo stalo gabalą duonos, užsimečiau daktariškos dešros ir, keletą kartų atsikandęs, pradėjau mašinaliai kramtyti. Tačiau žudikas tebežiūrėjo į mane su keista nuostaba akyse.
                     - Kas tas? – nutraukdamas tylą paklausė.
Tuomet aš tik susizgribau ir paaiškinau išsamiau:
                     - Na juk glandos arba angina, kaip kai kurie vadina.
Žudikas stovėjo atsirėmęs į stalą ir, negalėdamas patikėti savo ausimis, spoksojo į mane. Gerai nesupratau, ką jis ruošiasi daryti, todėl ramiai nugėriau dar alaus ir įdėmiai laukiau.
                      - Tai juk niekis, – netikėtai prabilo.
Mačiau, kad jis pats niekaip negali atsigauti po to, ką išgirdo. Matyt, tikėjosi kažko rimto, o čia štai – pusvalandžio trukmės operacija, po kurios visi laksto ir džiaugiasi.
Suprasdamas tai, karčiai nusišypsojau ir paprašęs antro butelio tariau:
                      - Niekis, sakai... Et, ir aš taip manydavau, kai manęs kas paklausdavo...
                      - Nusiramink, – vis dar su nuostabos gaidelėmis sureagavo žudikas. – Operacija – neskausminga. Suleis pilną narkozę, užmigsi. Kai atsibusi, jau viskas bus baigta. Aišku, kokias kelias valandas negalėsi gerti, bet paskui praeis. Duos daug ledų.
Atsidariau antrą butelį ir su sarkazmu pažvelgiau į žudiką:
                       - Aš nekenčiu daktarų, supranti? Pakęst negaliu. Be to man dar nėra darę jokių operacijų. Apskritai. Ir aš nenoriu, kad kada nors darytų.
Žudikas lengviau atsiduso ir tarė:
                       - Baik tu... Mums visiems kariuomenėje išpjovė tą anginą ir kaip matai, iki šiol gyvi.
Atsidusau ir nieko nesakęs atsigėriau alaus. Ir staiga abiejų nuostabai paaiškėjo, kad baigėsi sūris. Žudikas greitai išbėgo pro duris pas kaimyną, o aš atsipjoviau riekelę duonos ir užsimetęs gabalą dešros, viską susigrūdau į burną. Tuomet visą burnos turinį žiaumodamas, pradėjau bulvių traškučių paieškas, nes jų draugijoje gerti alų mėgau labiausiai. Vėliau toptelėjo mintis, kad pas žudiką surasti traškučių yra tas pats, kaip pas baleto šokėją automobilių alyvos. Tuomet vėl susmukau į savo vietą ir pasitikau jį, grįžtantį su sūrio gabalu rankoje. Jam dar nespėjus įsitaisyti savo įprastoje vietoje, pratęsiau savo mintį:
                        - Aš, žinok, noriu kaip viduramžiuose, kad buvo... Nukerta ranką ir lakstai toliau su strampa! Supranti? Jauti gryną fizinį skausmą. Neįsivaizduoji, kaip norėčiau, kad grįžtų tie laikai. Fizinis skausmas yra kur kas dramatiškesnis ir proziškesnis už bet kokias operacijas... Aš, žinok, dėjau ant viso to ligoninių skruzdėlyno, kur šmirinėja daktariūkščiai baltais chalatais ir aiškina tau visokias savo nesąmones, daro su tavo kūnu, ką nori, odą lupa nuo tavęs kaip kokią žievę nuo medžių...
Žudikas šaltu žvilgsniu žiūrėjo į mane, ir aš niekaip negalėjau perkąsti jo minčių. Tuomet atsigėriau alaus ir toliau giedojau savo giesmę:
                          - Aš... Aš tai net nesuprantu. Klausiau pas visus, žinai. Bendradarbiai, artimi draugai ir t. t. Niekam nėra jų operavę. Tai kodėl vat būtent man? Aš labiausiai nemėgstu tų daktarų ir labiausiai vengiu visų tų gydymosi įstaigų... Ir štai tau, kad nori! Būtent aš turėsiu gultis po peiliais. Iš viso pasaulio, iš visos Lietuvos...
                          - Liaukis inkštęs, – griežtai nutraukė žudikas. – Žūriu, vieno butelio tau jau per daug.
Mane pagavo isterijos priepuolis:
                          - KAIP TU NESUPRANTI! Niekas nesupranta! Aš nenoriu, kad ta narkozė pakeistų mane, mano mąstymą arba suluošintų. Aš geriau mirčiau, negu kad vaikščiočiau luošas arba būdamas durniumi. Aš noriu vis...
Pabaigti nespėjau, nes kažkas išspyrė duris ir įsiveržė į kambarį, kuriame sėdėjome mes. Žudikas greitai išsitraukė iš už diržo pistoletą ir keletą kartų iššovė. Pats gerai nesusivokiau situacijoje, todėl su visa kėde virtau žemyn ir apsimečiau negyvėliu. Tuo tarpu šūvių garsai stiprėjo, ir galų gale kažkas netgi sprogo. Pajaučiau karštį ir greitai pašokau ant kojų. Viskas skendėjo liepsnose. Pribėgęs prie šaldytuvo, atidariau jį ir stvėręs degtinės butelį, persiverčiau pro langą. Atsidūręs gatvėje, tiesiog taip atsisėdau ir prasėdėjau ligi vakaro.
Kas dabar žino, kas su manimi būtų atsitikę, jei ne žudikas, kuris pareidamas iš kažkurios pusės pamatė mane, gulintį prie savo sudegusio buto ir šalia besivoliojantį tuščią degtinės butelį. Apsiblaususiomis akimis pažvelgiau į jį ir sulemenau:
                              - Likai gyvas...
Žudikas nežymiai palenkė galvą ir šiurkščiai tarė:
                              - Senų įpročių sunku atsikratyti.
Vėliau jis mane nunešė į kažkokią patalpą ir paguldė ant minkšto čiužinio. Davė išgerti žalią kiaušinį. Užsirūkęs paklausė:
                               - Kas yra kitas taikinys ir kurį laišką palikti?
Pro cigaretės dūmų uždangą gerai neįžiūrėjau jo akių. Nusukau žvilgsnį ir tyliai pasakiau:
                                - Apie šią žudynių seriją kalba jau visi TV kanalai, ją aptarinėja gatvėse sutikti žmonės, girdėjau, kad net filmas žadamas... Aš noriu, kad tu mane apsvaigintum anastetikais ir paliktum tiesiog taip tysoti kartu su sekančiu lavonu. O nužudyk ką nors, ką visi gerai pažinotų. Kokį nors aukšto rango žmogų...
Labai skaudėjo galvą, todėl kalbėjau darydamas pauzes ir labai lėtai.
Žudikui kartoti nereikėjo.
Po to dar ilgai vedžiojau teisėsaugą už nosies, dar ilgai apie mane rašė laikraščiai... Vardas mano buvo tariamas raiškiai ir garsiai. Beveik visada. Tik niekas taip ir nesužinos, kad išėjau bijodamas paprasčiausios tonzilių operacijos...

                                                          ***

Galbūt dabar viskas būtų kitaip. Gal aš būčiau gyvenęs tuo pačiu tempu ir mėgaučiausi savo sumanumu. Tačiau dabar aš Sibire blizginu juodąsias patrankas. Belieka tikėtis, kad kada nors užsilipsiu ant atsitiktinio sviedinio ir išskrisiu pro debesis į dangų. Aplenksiu paukščius, bučiuosiu žvaigždes arba sprogdinsiu oro balionus... Prieš sugrįždamas į Žemę, atsilaužčiau gabaliuką mėnulio ir slapta tikėčiaus vėl kada nors purvinoje laikraščio skiautėje pamatyti savo atvaizdą...