Kokia nuostabi tu, pajūrio Tėvyne!
Čia taip ramu ir gražu.
Jausmai, susikaupę krūtinėj,
jie čia nurimsta pamažu.
          Čia auga senos pušys pelei kelią.
          O samanos miške – lyg kilimas gražiausias...
          Ir mažosios pušelės aukštyn galvas kelia.
          Pamary siūbuoja smilgos pasišiaušę.
Raganų kalnas padavimus mena,
žmonės jais tikėjo nuo seno.
Čia skulptūros, išraižytos pasakų motyvais,
čia vyko ir vyksta „dyvų dyvai“...
          Graži tu, jūra, kai į tave žiūri.
          Bangų ošimas ramina širdį.
          Lyg motulės lopšinę smėly gulėdamas girdi...
          Einu pajūriu iš lėto,
          o bangos valsą šoka ir akmenukus į krantą mėto.
O Nida – baltų kopų smiltele,
esi gairinama vėjo ir bangų.
Pasipuošusi žalių pušų šakelėm,
susijungi su jūra ir mėlynu dangum.
          Koks gražus gamtos menas!
          Neveltui čia rado prieglobstį kūrybai
          vokiečių poetas Tomas Manas...
Lietuvi, išvykdamas gyventi į kitą šalį,
atsigręžk.
Kur gražiau būti begali?
Tad tėvynėn kelio nepamesk...