Lyg ir norisi kažko, kai esi tik dešimties
Ir išnarplioti tą jausmą tau sunku išties.

O vos dvylikos sulaukęs – vis dažniau slapta mąstai:
Nejau norisi merginos!? Kas čia daros, po galais!?

Tikrą vyrą vaidini, kai šešiolika sukanka:
Norisi tik tos vienos – jos visiems užtenka.

Aštuoniolika! Puiku! Dar degtinė neapkarto –
Noris merginas visas išbučiuot po kartą!

O dvidešimties metelių – daug sudėtingiau jau daros:
Norisi tik tos vienos, nors nėra vilties jokios...

Metai dvidešimt penkti. Dūšioje visai ne kas:
Noris būtent tos panos, nes ji geresnė už kitas!

Trisdešimtmetį atšventus, topteli mintis nauja:
Norisi tik tos moters, nors ji kažkieno žmona!

Po metelių penkerių štai sulaukei ir dienos,
Kai norisi labai visų, tik jau ne savos žmonos!

Ketveriukė su nuliu, bet moralę tu pamynęs
Su atodūsiu giliu – nori tik šešiolikinės.

Dar po metų penkerių – noris vienišai kaimynei
Bent jau mirktelt akute, sutikus ją laiptinėj.

Pusė amžiaus – penkiasdešimt. Protas blaiviai veikia:
Nieko nesinori, tačiau vidinis balsas vis kartoja: „reikia“!

Jėgos žydi – penki penki –
Nei tai nori, nei tai reikia!

Šešiasdešimties mąstai: kaip čia apsimesti:
Kad dar nori bet kokios, tik sunku ją rasti!

Septyni ir nulis puikiausias jubiliejus!
Jau nereikia apsimesti, na ir ačiū Dievui...

Dar po metų kelerių, prisiminus šiaušias kūnas:
Kaip norėjai tos moters, kad ją kur Perkūnas!

Greit, vyruti, metai bėga. Taip norėjai tu kažko!
Ir nedidelė čia bėda, kad nepameni net ko...
Kažin tik ko?
Ale, tiek to...