Kai beprotnamiai jau netalpino
Tolimųjų reisų mąstytojų,
Iki grabo lentos iškankino
Tas vienintelis klausimas:
„Kurgi
Toji Tikroji Tiesa?“
- - -
O ji buvo čia pat, visai netoli –
Tyli ir kukli,
Nežmoniškai spengianti,
(Kad ją kas išgirstų...)
Kaip žemėse spardos žmogus,
Netyčia užkastas prieš laiką...
O ji buvo čia pat, visai netoli:
Skruzdėlyne, užtrepsėtam gyvybės,
Vandens bokšte, nutupėtam gandrų,
Plunksnuotoj padangės žydrynėj,
Sviediny, nuglamonėtam vaikų,
Turgaus aikščių grindinio tarpuos,
Prie tvoros pastatytuos ramentuos
(Ir kažkur pradingusioj kojoj),
Kiauroj skrybėlėj, virpančioj rankoj
Su grakščiu drugeliu –
Vietoj išmaldos, ponai, vietoj išmaldos, ponai...
- - -
Saulės auksu tviskantys kryžiai-antenos –
Dangaus Karalystės transliacija Žemei,
Tik gaila, mielieji, tik gaila,
Imtuvai seniai surūdiję, pasenę...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-08-02 20:09:41
pabaiga nebloga.
tik kažkaip perėjimai kūrinuko nuo vienos strofos prie kitos labai jau išglebę.reiktų kažkaip tvirčiau surišti.
Anonimas
Sukurta: 2007-08-02 19:11:32
forma įtartina, bet turinys viską atperka.
šaunu.
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2007-08-02 13:58:43
Man labai gražiai įkrito į mintis:) Ypač ta tiesa
Nežmoniškai spengianti,
(Kad ją kas išgirstų...)