Taip, užmigau, bet poilsiu tai, ką patyriau, pavadinti sunku. Jau seniai neprisimindavau savo sapnų, tik žinojau, kad kiekvienas žmogus miegant  sapnuoja du  tris kartus per naktį.  Kažkada skaičiau apie sapnus  knygoje. O filmuose tekdavo matyti  žmonių sapnuojamus košmarus, bet pati nesapnuodavau jokių baisių sapnų ir nežinojau, kokia didžiulė ir sukrečianti  toji  baimė – košmarų baimė. Dabar   žinau jos skonį . Jausmą , kai , rodos,  širdies ritmas muša iš vidaus taip, kad aidas atsiliepia galvoje. Net sunku tą būseną apibūdinti.. Todėl žodžius  „košmariška baimė“  vartoju tik pasakodama savo košmarus.
                Taigi. Pirmiausia pamačiau didžiules,  išplėstas to vyro akis visai arti savųjų . Visas nepažįstamojo  veidas buvo išrasojęs .Smulkūs lašeliai ,kurie ritosi juo, iškart rodėsi man tokie nenatūralūs. Bet vos spėjau apie tai pagalvoti, jis griebė mano ranką ir suriko tiesiai į ausį:
- Ko delsi? Bėk, Aura, bėk !
Bėgau . Vos spėdama, jo tempiama, vis užsikabindama už kokio nedidelio kliuvinio – grumsto ar akmenuko. Alsuoti buvo ypač sunku, nes tvyrojo sunkus, drėgnas pelėsių  kvapas. Skuodėme kažkokiu ilgu, tamsiu koridoriumi, kuriuo sienos taip pat, kaip ir bėgančiojo  veidas, buvo nusėtos vandens lašeliais. Keistai  skamba žmogaus veido ir sienų palyginimas, bet tuo metu jos man rodėsi gyvos – mačiau , kaip sienos  tarsi vibravo tyčia užsukdamos ar susiaurėdamos . Mus vijosi. Bijojau pasisukti ir žvilgtelėti, tik akimirką stabtelėjau ir tuoj prie pat išgirdau čaižų moters juoką ir žodžius:
- Palik ramybėje mano vyrą, beprote.
Netikėtai prieš mus,  blogai apšviestoje aplinkoje,  sušmėžavo didžiulis žmogaus siluetas. Veido bruožų nesimatė. Tik katės kaukės kontūrai ant jo veido.
Mes sustojom. Bėglys  puolė ant kelių, parklupdydamas ir mane. Moteris  pasiliko mums už nugaros.
-   Aš nekramtysiu tų šlykščių vištų galvų, man šlykštu….   šlykštu, – klupėdamas  įkišo rankas  į kišenes ir ėmė traukti iš ten kruvinas nukapotas vištų galvas , su pykčiu tekšdamas žemėn. Mačiau jo purvinas , kraujuotas ir smarkiai drebančias rankas.
-  Jis niekina  maistą, valdove. Jis ….jis pats – višta…, - šaukė moteris, -aš noriu jo galvos paskanauti.
Ji greitai pribėgo prie kaukėtojo ir padavė ilgą kardą:
- Suvalgykim mano vyro galvą. Tai bus mano ištikimybės tau įrodymas.
Ir vėl nuaidėjo čaižus jos juokas. Virpėdama iš baimės  bandžiau įsižiūrėti į tamsą. Moters veidą taip pat dengė katės kaukė, ji buvo daug mažesnė už tą, kurį vadino valdovu. Į akis man krito subintuota monstrės ranka ir nemenkas kūno sudėjimas. Pamačiau prie sienos pastatytą medinį suoliuką, šiukšlių kibirą , įsidėmėjau, kad nemažas sienos gabalas tarsi kuo tamsiu aplietas.
Vyras drebėjo tarsi drugio krečiamas ir kažką dusliai vapėjo. Supratau – meldžiasi. Norėjau kažką daryti -šaukti, bėgti, bet buvau šoko būsenoje – lyg suparalyžiuota. Persekiotojai  griebė vyriškį iš abiejų pusių už rankų, nutempė prie suoliuko ir ėmė smaugti. Užsimerkiau, klupėjau ir girdėjau,kaip jis kankinasi gargaliuodamas. Paskui išgirdau čiaukštelėjimą ir duslų garsą, tarsi kas kristų , po to girdėjau, lyg kamuolys ridentųsi ir……atsimerkiau. Viešpatie! Į mane žiūrėjo nukirsta ano vyriškio galva. Ėmiau klykti . Monstrai puolė prie galvos , susmeigdami į ją dantis.
Sugebėjau pakilti. Bėgau. Jaučiau, kad net mane aptaškė šilti kraujo lašai ...Dabar ir sienos buvo aplipusios besiridenančiais raudonais lašais. Pavymui girdėjau duslų valdovo balsą:
- Bėk, višta, bėk, jei būsi neklusni, suvalgysime ir tavo galvą...Skani višta.
Taip. Tai buvo Šiurpo balsas.
- Aura! Auryte! – purtė už pečių sutuoktinis,- atbusk pagaliau.
- Kas? Kas? – drebėjo net keliai.
- Blaškaisi , neseniai šaukei... Ar susapnavai ką negero?
Ką negero? Sapnavau? Košmaras. Koks košmaras.Net negaliu papasakoti. Ne dabar.
- Tau dar ankstoka, būčiau nekibinęs, bet ėmei šaukti. Klausyk, a? Gal kaip vakar...Pasakyk, kad mane myli, a? Pusę valandos laisvai galėčiau pavėluot. Viršininkas nieko nesakytų...
Ištraukiau iš antklodės rankas ir vėl greit paslėpiau . Pasirodė man ištepliotos krauju.  Mylėtis? Dabar? Net nusipurčiau.
- Baik tu, kam vėluot? – bandžiau nusišypsoti.- Geriau kokį vakarą vėl ..Užsidegsim  žvakes. Paruošiu aliejinę vonią
- Auryt...-  kaip mažas užsispyrė,- na duok lūpas, kakliuką...-puolė bučiuot kaklą.
- Ne ! –riktelėjau kiek per piktai.
- Na jūsų , moterų, nesuprasi,-  ėmė rengtis bambėdamas,- tai puola  vulkano  lava alsuodamos, tai šaltos kaip aisbergai.
- Na, nepyk, - spėjau atsiprašyti išeinančio, - labai blogą sapną sapnavau. Nuotaikos nėra.
Išties jaučiausi bjauriai .Visad stengiausi atlikti savo vedybines pareigas – kaip juokais mes vadinom sueitį -nepriekaištingai , o šiandien pirmąsyk atstūmiau savo nuosavą. Apskritai, mūsų giminės moterys karšto būdo , seksualios, bet susikrimtimo akimirkas  išblaškė vėl  iš antklodės išlindusios rankos. Tikrai apkraujuotos . Viešpatėli....Ir patalynė  keliose vietose sutepta. Nulėkiau į vonią  praustis ir pasitikrint, gal  mėnesinių ciklas sutriko?
Iki kitos budėjimo paros turėjau apsispręsti – likti  darbe ar parašyti prašymą  išeiti iš darbo savo noru. Tačiau  Glorijos skambutis nutraukė visus mano svarstymus.
- Už valandos būsiu.  Turiu rimtą pokalbį.
Glorija atvažiavo pilnais krepšiais dovanų ir vaišių. Pokalbis kiek pribloškė.
- Nieko ypatingo, - čiauškėjo, žaisdama su Silvestra,- pasakysi Petrui, kad galvą skauda , kad leistų  į penktą postą, nes ten ramiausia –mažiausiai mašinų išvažiuoja. Ir tiesiog pavaidink, kad tikrini krovinį. Koncerniškiais bus pasirūpinta. Aišku, jei kas – perspėk. Ypač, jei ką tas buožgalvis Šiurpas sugalvos. Mobilų mano juk turi?
- Ir tu vadini Šiurpu poną   Saulių?
- Tai kad visi taip vadina.
- Glorija, o tu žinai, kad man katė gamykloje buvo įkandus?
- Katė? Žinai, jų kažkokių  sulaukėjusių atsirado. Prieš kelis metus .vieną darbininką rado rūsyje- uždususį ir kačių apvalgytą, ypač galvą apkramtė.
- Jei. .O nuo ko jis mirė?
- Girdėjau – bėgo labai smarkiai ir širdis. Trūko oro , užduso – žinai, širdininkas. Rado kiek vėliau –tai alkanos katės ir patvarkė. Tik man keista , nes nežinojau, kad katinai žmogiena minta, juk ne žuvis ar višta.
- Baik, - nesusitvardžiau, išgirdus žodį „višta“,- ir atleisk, kad šaukiu –jautri pasidariau.
Negalėjau atsisakyti ir nepadėti pusseserei , įdarbinusiai mane ,nors įkliūti prisidėjus prie vagysčių – irgi bauginanti perspektyva. Užtat nuotykis.
Važiavau į darbą be nuotaikos, nors du dalykai kažkaip masino –norėjau išgirsti Petro pasakojimą ir norėjosi padėti Glorijai –gal  nauji pojūčiai neleis vyrauti tai baimės įtampai ir galvoti apie paskutinių dienų  vizijas.

.